Vasara – jau nauja, jos paveikslą lipdo pirmosios antraštės, pasisakymų citatos ir nuotraukos iš įvykių vietų, šmėsčiojančios fone, kol dirbu klavišais. Jungtis aiški: po mano pirštais – ano rugpjūčio, portaluose – šio birželio Londonas, atsiminimuose – atsipalaidavęs ir giedras, naujienose – apniukęs, sukrėstas. Teroro aktai įvyksta staiga, perrėžia miesto, šalies, pasaulio audinį kaip kulka; vargu ar yra kas kont­rastingiau tam nei kelionės aktas –­ leng­vutis pasirinkto plotelio masažas sąmonės sensoriais. Skrisdamas lėktuvu tegalvoju pamatysiąs vietą, tiek kartų jau – selektyviai – pažintą filmuose; negaliu nuspėti, kad kirs būtent į Sadarko rajoną, kuriame pasirinkau apsistoti; nenutuokiu, kad rašydamas šį tekstą, svarstysiu, ką jautė S. Zweigas, žiesdamas literatūrinį inkliuzą prieškarinei bei tarpukario Europoms.

Stanstedo oro uoste rugpjūčio vidurnaktis: įniurę veidai, tartum apdaužyti obuoliai konvejery, palengva tyvuliuoja tokių pačių savųjų sraute, zigzagu judančiame link pasų kontrolės punkto. Tokių obuolių rinkėjos – miestan vežančių autobusų vairuotojos. „What is your destination?“ – klausia viena, nustato akcentą ir pašaipiai linkčioja kolegėm. Vietovardžių geriau intuityviai netarti, skelbia pirmoji, lengva pamoka: sunkiau taps Velse ir Šiaurės Airijoj, ten iššūkis apskritai dalyvauti pokalby. Žiba „Canary Wharf“ dangoraižiai it naktinės lempelės miesto prieangy, o vairuotoja, ką tik atsisakiusi išleisti ne stotelėj, netrukus vis dėlto atlyžta. Žiojuosi dėkot, bet susičiaupiu: durų ji kažkodėl neatidaro. „A „Thank you“ would be nice“, – peikteli palūkėjusi ir barkšteli per mygtuką. „Jei ir nebalsavo už „Brexitą“, tai balsuotų dabar“, – nusprendžiu skubėdamas tolyn, kur it švyturys spindi „The Shard“, tvieskia šviesa iš miegančių „The Financial Times“ biurų. Ryte žvilgsniu įsispitrins vienišas bronzinis Pirmojo pasaulinio karys, kuris nebeturi kur trauktis, už jo nugaros – „Borough Market“. Po dešimties mėnesių turgus taps paskutiniąja teroristų stotele, tačiau kol kas jis smagiai bruzda, kaitina pasirinkimu ir kainom ir atrodo įkūnijąs nusisekusios kapitalo šalies idilę; Jungtinės – jungčių – Karalystės dar beveik nepasiekę pačių naujausių laikų dūriai, ir tik 2011 m. riaušės trukdo patikėti, kad ši atradusi kažkokį tobulesnį santaikos receptą nei žemynas.

Oras nusiseka – bemaž visą savaitę bus saulėta, tad vėsintis prireikia netrukus, tam šioje upės pusėje tinka „Tate Modern“. Vienas įdomesnių reginių čia –­ neekspozicinis: lankytojai kyla į apžvalgos aikštelę, liftas vis atvažiuoja pilna – niekas nenori išlipti, niekas negali įlipti, viduj susikimšusieji vis žysta nekaltom sumišusiom šypsenom. Iš aukštai Temzės vanduo atrodo rudas, iš arčiau – melsvas; šiandien ilgai palei ją vaikštinėsiu su V., drauge lietuve, žiemą matyta Trieste, tada jos plaukai buvo ilgi, garbanoti ir raudoni, dabar – trumpi ir sidabriški. Virš galvos kursuos begalė lėktuvų, o kai prakrenkš dar ir sraigtasparnis, tarsiuosi galutinai supratęs, kodėl šis miestas pasaulio globaliųjų sąraše yra alfa su dviem pliusais. Dangaus mėlynę, įrėmintą baltais Alberto tilto stipinais, pakeis žara nuo žalių MI6 pastato stiklų, o paskui jau ir sutemos, kurioms stojus žingsniuosim Trafalgaro aikštės link. Mūsų kelio iki jos klausia svyruojanti japoniukė, tiesia savo „iPhone“, kad padėtume jai susisiekti su draugais, o šie –­ nerūpestingi: „Atvesk į mūsų kabaką, ir tiek.“ Fone bei iš aparato srūva baro triukšmas, o mano nugara dar ima slysti japonės ranka. „Tave traukia sudėtingos moterys“, – juokiasi V., ir, kai įkišu telefoną jai, užsienietė iš nugaros apglėbia V., padeda galvą ant peties ir linksma dabar jau man; galiausiai kiek atsigavusi mergina apsisprendžia prisėsti aikštės prieigose. Dar pabuvoję čionykščiam šurmuly, stebeilijami įraudusios, it nemigos nukamuotos Londono akies, netrukus atsisveikinam ir mes. Metro perone man kelią pastoja kompanija. „Juk vakar gėrėm kartu, – kimba prišokusioji ir teatrališkai raukosi: – ką, nebepažįsti?“ Jos draugai kvatoja iš spektaklio. „Vakar dar buvau lėktuve“, – sakau, atstumiu kompaniono kišamą butelį, ir būrelis mėgina tai pakartoti su jaunu juodaodžiu, kol juos numaldo įšaunantis traukinys.

Ryte išleistas iš metro Temzės kilpoje apeinu Šunų salos kanalus ir atsipučiu Grinvičo užutėky: ant kalvos –­ ilga eilutė turistų, ieškančių tinkamo kampo asmenukei prie nulinio dienovidinio žymos, bei gausūs vestuvininkai, apačioj retų piknikautojų tarsi šapelių nugulta žaluma, už jos buvusi karališka rezidencija, horizonte – miesto viršūnių panorama, o vaizduotė ten dar įtapo metališkos spalvos marsiečių kovos mašinas ant laibų trikojų iš H. G. Wellso „Pasaulių karo“. Plaukiu iki Vestminsterio tilto, šis maršrutas turbūt turi buitinį prieskonį – apmokamas Oysteriu, ir tarp langų blaškomės, regis, tik mes su vieno keleivio sūneliu, šiam įdomiausia, ar pakils tiltas. Prie Big Beno – turistų tankmė, prie Dauningo g. 10, premjero rezidencijos, – pareigūnai su „mp5“ ginklais rankose į aplink tvyrantį zyzesį reaguoja tarsi beduinai į muses dykumoje. Po vaškinių figūrų muziejaus ir Haid Parko vakarą leidžiu su T., su kuriuo nebendravom 19 metų: pradinėje mus siejo „Boney M“ (kol jos nenukonkuravo „Nirvana“), sniego karai kieme ir krepšinis.

Prieš kelionę į Stounhendžą tingius pusryčius nutraukia BBC reportažas apie pietvakarių traukinių streiką; bėga ilgos minutės spūstyse. Mano kankinio išraiška prapuola, kai gaunu norėtą bilietą („Streikas ne šio traukinio. Geros kelionės“), bet visiškai nurimstu tik įkėlęs koją Solsberio stoty; ir jį, ir jo katedrą pamenu iš vaikystės, knygos apie daktaro Dolitlio kelionę į mėnulį. Iš aukštai – maloni britiškų autobusų savybė – žvalgausi į miestelį, o kitiems sulipus porom ir grupelėm, įsibendrauju su pietų itale Chiara („Bet niekas nemoka tinkamai tarti“). Jai išsitraukus „studentų maisto“, mainais pasiūlau džiovinto varškės sūrio, konditerinių grybukų, ir laikas greitai įsibėgėja. Čia, rodos, dar autobuse aptarinėjam britišką tarseną ir pabėgėlių krizės šiame regione niuansus, o čia jau tvykst – žengiam tuščiu plentu pro pabiras baltas aveles ir apie pilkąjį akmenų darinį pievoje. Jis aptvertas strypais ir juostele, kurią aplipusios ekskursijų kekės, tačiau labiau patraukia kelias už jo – šiuo dreifuoja eismo spūstis, scenai teikianti traktoriaus, matyto Vaterlo laukuose, komizmo. Iš visų atributų čia dera tik mažytės juodų kranklių figūrėlės, skrajojančios tarp akmenų ir pievos, visiškai nebojančios nei triukšmo, nei erdvės, o galbūt ir laiko barjerų. Su Chiara atsisveikinam ties Bato miestu, ir „Great Western Railway“ traukinys tampa jungtimi su Velsu.

Kardife užrašai – jau dvikalbiai; tai, kad antroji kalba irgi lotyniškais simboliais, nedaro jos įkandamesnės. Velsiečių porelė – C. ir jos vaikinas J. – gyvena Bario priemiestuke, man skiria kambarėlį antrame aukšte: žema lova, plakatai, gitaros – pasijuntu patekęs į retro vakarietišką paauglystę. Mano pirštus graužia katytė Kimči, gavusi vardą iš erzinančiai aštrių korėjietiškų daržovių patiekalo – būtent Pietų Korėjoj su C. kadaise ir susipažinau. Knygų lentynoje daug Stepheno Kingo, mano skaityto paauglystėje, bet lengvai kalba pasisuka apie jų nepaprastą, neretai pavojingą darbą autistų kolegijoje.

Su Velsu esu pažindinamas nuo ateities – daugiaaukštės prekybcentrio aikštelės su įkrovos lizdais automobiliams ir moderniai atrodančio turgaus. Draugai randa lauktuvėm pačios stipriausios arbatos, atsiduodančios laužo dūmais. Laiką tarsi atsukame atgal – vaikštom po didelį vinilų skyrių, miesto centrą su pilimi ir tvora, ant kurios persisvėrę lokiai, sakytum, taikosi griebti praeivius. Vietinė virtuvė pasiūlo patiekalo „faggot“ (kepenėlės, bulvės, žirnių košė), o Kardifo krantinė – ledų. Šiek tiek nustebinu draugus maudynėmis vėjuotam paplūdimy, o vėliau – kavinėj palikta pinigine su valiutom, dokumentais, kortelėmis: banko, Mažvydo, Lazdynų baseino, KFC ir niekad negaliojusia „Suokalbio“. Mane nustebina kavinės savininkas: „Jums jau ir į feisbuką parašiau“, – ir griežtai atsisako rimtesnio atlygio nei džiovintas sūriukas.

Pusryčiam pasiūlę britiškai virtuvei būdingo marmito šeimininkai veža oro uostan. Belfaste dangus pilkšvai matinis. Už Didžiosios Viktorijos g. ir aplinkinių centro gatvių pudros netrukus pasirodo nublukusios žalsvos airių respublikonų vėliavos, kitur – lojalistų union jackai. Aplinka paniūra: matosi įstrigusių statybų, nudrengtesnių fasadų ir vis daugiau grafičių – čia jie meistriški ir turi aiškų politinį atspalvį. Ryškiausi mieste atrodo LGBT vaivorykštiniai stendai ir vėliavikės, kurių čia – kaip niekur Europoj: „Closets are for clothes“, žaidžia žodžiais jie, o ant „Smirnoff“ degtinės butelio skelbia: „We’re open.“

Miestas, kadaise žymus kaip Linenopolis, drobių sostinė, vėliau garsėjo patirtomis kančiomis nuo teroro; čia tik prieš 20 metų baigėsi „Bėdos“, nesutarimai tarp bendruomenių, ir vis dar tebestovi siena (kitaip nei Berlyne, ją siūlė griauti valdžia, o atsisakė patys miestiečiai); skausmingą ir dar neišspręstą praeitį pamiršti sunku net nudelbus akis į grindinį, mirgantį raudonais grūdeliais. Konfliktas dabar – vienas turizmo akcentų, į abiejų pusių rajonus užsuka ir raudonas „Hop on-Hop off“ autobusas, ir ekskursiniai juodieji taksi. Lankytojus vilioja ir interaktyvus „Titaniko“ muziejus bei „Sostų karai“ –­ šie filmuojami greta, studijos angare, o norintieji gali leistis į nepigias dienos ekskursijas po žymias scenų vietas gamtoje.

Net pragiedrėjus čia tvyro melancholija. Užeinu Rašytojų skverelį su Hewitto, Huddlestone’o ir kitų autorių tekstais, iškaltais plytelėse, palytėju šaltą keraminę Belfasto žuvį – joje esama kapsulės su nuotraukomis ir poezija iš miesto. Vakarop mėginu įsimaišyt tarp miestiečių į juodąjį taksi – tam reikia laukti eilėje dispečerinėje, kadangi vykstu ne į vakarus, o pietuosna, mane nusiunčia į kitą, kur laukiamasis – it iš gariūnmečio, nuo budėtojo skiria langelis su grotomis.

Nustembu, kad autobusu Ulsterį palieku be jokios sienų kontrolės. Vis dėlto, kad nesi kontinente, gali suprasti vien pamatęs geltonas juostas keliuose – vietoj mūsiškių baltų, tariu airei P., kurią kažkada vežiau ragauti kibinų už Vilniaus. P. man padaro šiaurinį turnė, pirmiausia, Skerisą su gundančiu ženk­lu „Competent Swimmers Only“. Pavalgom prie Malahide’o pilies, o Hauto miestuko įlankoj iš vandens kyšo kažkokių šunų galvos. „Ruoniai“, – pataiso P., ir išties – tie apvalaini padarai plūduriuoja, nardo, ir, kitaip nei aš, taikosi atsidurti arčiau nepakenčiamo tvaiko, sklindančio iš žvejybinių laivelių. Dublino rašytojų muziejuje sustojęs laikas ne tik eksponatam, bet ir kainoms, pvz., už 3 eurus parduodamas „Ulisas“.

Sutemų lukteliu prie arfiško S. Becketto tilto, o paskui rėplioju išraustom centrinėm gatvėm, kurių remontas kamuoja ir pėstįjį ir vairuotoją. Kitądien lankau monumentaliąją dalį – didžiulio Trejybės universiteto kiemą, Dublino pilį, kur plazda ir Lietuvos vėliava, stebiu vaidinimą kiemely prie Chester Beatty bibliotekos. Tramvajum pasiekiu revoliucionierių kalėjimą Kilmainhame, o traukiniu – pietinę apdžiūvusią pakrantę Danlarį, kurį rėmina savanorių prižiūrimas Joyce’o Martello bokštelis-muziejus ir sergsti po Krymo karo atsivežta patranka, paskui dar spėju į lėktuvą, tačiau kone valandai stringu pasų patikroje Vilniuje. „Turi tušinuką?“ – atėjusio į stotelę, manęs paklaus guvus jaunuolis iš triukšmingos kompanijos. „Ant delno užsirašyčiau draugo numerį, šiandien susipažinom... O tai ačiū. Tu iš kur? Ir jis vilnietis, ir vis tiek geras bičas. Še, ir rimtai – ačiū!“

{source}
<iframe src="https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fmedia%2Fset%2F%3Fset%3Da.1484477251645499.1073742021.321208957972340%26type%3D3&width=600" width="600" height="750" style="border:none;overflow:hidden" scrolling="no" frameborder="0" allowTransparency="true"></iframe>
{/source}