Vytautas Visockas
1924 07 25–2014 07 20
Liepos 20 d. netekome „Vagos" darbininko, vertėjo Vytauto Visocko. Tai skaudus praradimas vagiečiams, ypač mums, verstinės literatūros redaktoriams ir vertėjams, kurie gyvenome ir augome Vytauto globojami. Knygai jis atidavė visą savo prasmingą gyvenimą – „Vagos" leidykloje dirbo nuo 1951 m.
Vytautai, likimas išsivedė Jus amžinybėn tada, kai mes taip nuoširdžiai rengėmės Jus pasveikinti Jubiliejaus proga. Mes visi, Jūsų išugdyti verstinės knygos specialistai, dėkojame ne tik už Jūsų paties puikiai išverstas knygas, bet ir už tai, kad savo atida, rūpesčiu ir reiklumu padėjote įkandin Jūsų eiti ir mums. Sėdėdamas net ketvirtame leidyklos aukšte, aukštoje vertimų viršininko kėdėje, ir ne per geriausiais laikais vis dėlto sugebėjote parūpinti lietuvių literatūrai gerų knygų. Ačiū Jums už gerus darbus ir norus.
Šalia Jūsų, Vytautai, ir mažam paukšteliui drąsu buvo. Tų mažesniųjų nuo Jūsų niekas neskyrė – gal tik koridorius, bet koridorius niekada nebuvo nei platus, nei bauginantis – kada kam reikėjo, visi ėjome, tarėmės, klausėm.
Arčiausiai Jūsų sėdėjęs „darbo kaimynas" Valentinas Sventickas sakosi pasisėmęs daug išminties ir žmogiškojo supratingumo. Jo žodžiais ir užbaigiam šį savo atsisveikinimą: „Sudie, žodžio ir knygos keleivi..."
Buvę vagiečiai
IŠTRAUKOS IŠ VYTAUTO VISOCKO VERSTOS BOHUMILO HRABALO „PERNELYG TRIUKŠMINGOS VIENATVĖS"
Trisdešimt penkerius metus presavau hidrauliniu presu seną popierių, trisdešimt penkerius metus maniau, kad ir toliau dirbsiu kaip dirbęs, kad tas presas eis su manim į pensiją, bet jau trečią dieną po to, kai pamačiau gigantišką presą Bubnuose, iškilo tikrovė, priešinga mano svajonei. (...)
Man tiesiog ėmė akyse tavaruoti, aš, kuris trisdešimt penkerius metus pakavau skutus ir makulatūrą, aš, kuris negalėjau gyventi be staigmenos, kad štai bet kurią akimirką iš bjauraus popieriaus išgriebsiu gražią knygą kaip premiją, dabar turėsiu eiti pakuoti nesutepto, nežmoniškai švaraus popieriaus. (...)
Ir mačiau, kaip ore blykstelėjo šakės, kaip į lovį nulėkė knyga, aš pakilau ir ištraukiau tą knygą, nušluosčiau palaidine, valandėlę laikiau tą knygą prie krūtinės, ji šildė mane, nors buvo šalta, glaudžiau tą knygą prie savęs kaip motina vaiką, kaip skulptūra Kolino miesto aikštėje, kur meistras Janas Husas taip spaudžia prie krūtinės Bibliją, kad toji iki pusės įsmego į švietėjo kūną, o čia žiūrėjau į tuos du jaunuolius, bet jie į mane nežiūrėjo, atkišau tą knygą, kad jie pastebėtų, bet jie nė nepažvelgė į ją, lyg nieko nebūtų atsitikę (...)
Stovėjau nusiminęs Karlake ir žiūrėjau į fasade pricementuotą žvilgančią skulptūrą, Ignacą Lojolą, kurio visą kūną supo aureolė, jis stovėjo ant savo paties bažnyčios frontono, ir visa jo figūra buvo aplieta žėrinčiu džiaugsmingu auksu... o aš vietoj aureolės mačiau stovimąją auksinę vonią, kurioje stačias gulėjo Seneka, peiliu per riešus persirėžęs gyslas, kaip akivaizdų paliudijimą, jog nesuklydo parašęs knygą, kuri man patiko... Apie sielos ramybę.
Bohumil Hrabal. Pernelyg triukšminga vienatvė. – Vilnius: „Strofa", 2003.
Dėl vertėjo VYTAUTO VISOCKO mirties nuoširdžiai užjaučiame velionio gimines ir artimuosius.
Lietuvos rašytojų sąjunga
