Vaikas yra vienas tik kito akivaizdoje.

D. W. Winnicott

 

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Drumzlinas žiemos rytas, vangiai brėkšta. Su vyresniąja dukra spėriai žingsniuojame naujais, plačiais vaikų ligoninės-poliklinikos koridoriais. Už nugaros lieka įkyroka raudona spalva žybsintys langeliai su eilės skaičiukais registratūroje. Tas žybsėjimas kelia keistą stresą: lyg rizikuočiau nespėti į traukinį, padaryti lemtingą klaidą. Aplink matau besidairančius ir besiblaškančius tėvus su vaikais. Dauguma – dar patinusiomis nuo miego akimis. Kažkurio kabineto viduriuose – poliklinikos tolumoje – girdėti šaižus kūdikio riksmas. Taip gerklingai rėkiama žinant, kad priklausai šiam pasauliui ir turi visas teises. Tarsi savos būties vertingumo suvokimas jau būtų įsiurbtas su motinos pienu. Tokio užtikrinto rėkimo beveik negirdėjau ten, kur priklausymas – abejotinos vertės sąvoka, nelyginant dulkių gniutulas, besivoliojantis kampe. Kartais gyvenimo pradžios kraitis telpa į juodą šiukšlių maišą: naujagimio pirštinėlės, kad nenusidraskytų veido (dar be savidest­rukcinės ar kitokios aiškios intencijos), nuskalbti, likimo brolių ar sesių dėvėti pirmieji drabužėliai, kita kuk­li manta. Nereikalingumo, nepriklausymo jausmas persmelkia kiaurai. Pojūčio ratilai vis dar vilnija mano kūnu.

Su dukra prisėdame už gydytojos kabineto durų, plepame bandydamos nuvyti įtampą ir nuobodulį. Pro šalį prašlepsi slaugytoja, avinti gėlėtomis, jau gerokai apibrizgusiomis basutėmis. Susimąstau apie medicinos personalo atlyginimus, mobingą darbe, dar (kažkodėl) – apie nepatenkintas didmiesčio gimdyves, socialiniuose tinkluose besiraukančias dėl apverktino ligoninės maisto: „...ir tas kreivas šaukštas, kurį davė, nu kaip kokio tiuremščiko!“

Mano šešiametė iš lėto, skiemenuodama skaito užrašus lentelėse „Vai-ko rai-dos cen-tras“, „Vai-kų psi... psi-chia-tri-jos sky-rius“ ir taip toliau. Tyliai pasidžiaugiu, kad mums – nei ten, nei ten, bet džiugesys santūriai apskaičiuotas, visgi anapus užrašų vyksta gyvenimas. Suprantu: tie vaikų gydymo įstaigų, skyrių užrašai ir po jais slypintys gyvenimai nėra užkarda ar raudona linija, brėžiama tarp dviejų pasaulių – mano ir tų kitų, mistinių jų. Apsitrynęs ir kitas – baimės pojūtis. Tarsi būčiau bent laikinai suvaldžiusi nesuvaldoma: ligas, negalias, vienišumą, neviltį. Tariama visagalybė. Prisilietus prie tokių patirčių lieka mažiau terra incognita... tam kartui.

 

/ / /

Glėbyje ilgais koridoriais iki gydytojos kabineto nešu rankomis ir kojomis mane apsivijusį vienišą berniuką, lengvą it kanarėlės plunksnelė. Juntu, kiek kibios egzistencinės, gyvybinės jėgos toji plunksnelė turi. Glostau ašutinius vaiko plaukus ir šiltą skruostą. Kitas skruostas įaugęs man į petį, akimirką mes nedalomi. Galvoju, kaip atsargiai, švelniai iškasti vaiką iš savęs iki procedūros. Lūkuriuojant už kabineto durų girdėti skambus juokas: vyriškas baritonas ir moteriškas sopranas. Netrukus pro duris taip pat skambiai ir smagiai išvirtę tėvas su sūnumi nuteikia optimistiškai. Apgaulinga nuotaikų vasara dingsta mudviem peržengus kabineto slenkstį. Kaip įmanoma taip mik­liai peršokti į kardinaliai priešingą sezoną? Kabinete prieblanda, vėsu: blankių spalvų paviršiai, griozdiški prietaisai, melsvi ekranai, metalas, plastikas, slogus sterilumas. Vizitas iš tų, per kuriuos girdi įkyrų savo peristaltinės sistemos orkestrą, o žvilgsniui nėra kur pasiganyti. Bendravimas kapotas, įtemptas, atžarus, prieinama ir prie žodinių bandymų pastumti. Trumpą akimirką pasijuntu kaip vaikas, kurį kadaise baseino rūbinėje pastūmė suaugusi moteris. Džiovinausi ilgus, dar gerokai drėgnus plaukus. Ji priėjusi stipriai stumtelėjo mane nuo vienintelio veikiančio plaukų džiovintuvo, pakabinto ant sienos: demonstratyviai po juo pakišo ką tik iš dušo parsivestą savo dukrą. Kam laukti ar varginti suaugėlišką liežuvį mandagybėmis, maloniu kalbėjimu, jei gali pastumti tą, kuris nepasipriešins. „Laukiniai devyniasdešimtieji“: besistumdančios tetos, raktas po kaklu, basos kojos kieme iki vėlumos, chuliganai, daužantys suoliukus ir spjaudantys sėmkes prie laiptinių, nepaklusniems vaikams – diržas, o gal trinktelėjimas su raktais per pakaušį, jei pasirodė, kad per daug kartų suklysta atsakant į mokytojo užduotą klausimą, į keistas mašinas siūlantys sėstis keisti vyrukai... Augalota, stipri, vidutinio amžiaus moteris. Kreiva galios ir jėgos lėkštelių situacija. Jaučiu, kaip tas kadaise rūbinėje pastumtas vaikas gydytojos kabineto prieblandoje vilkiškai šiepia nasrelius už kitą, dar nesuprantantį, kad jis yra stumiamas. Turbūt niekada ir nesužinos, nesupras. Yra neperlipamų, neišaugamų, neišgydomų barjerų. 

Aparatų ekranuose braižomi žemėlapiai, vedamos linijos ir matuojami mikroatstumai. Vaikas muistosi, glostau jam ranką. Vizitas baigiasi tragikomiška gydytojos skundų lavina dėl naujo gydymo įstaigos pastato. Mus tiesiog išmaudo nepasitenkinimu:

– Viena moteris atsirėmė į to naujo pastato sieną ir įlūžo. Jūs galit įsivaizduoti, kas per kokybė... koks pinigų plovimas! Mano draugė su tuo dirba, kiek man visko pripasakojo. Kokia tragedija! – Matau tik teatrališkai išpūstas akis, nes kalbančiosios burna slepiasi už medicininės kaukės. – Mes ten tuojau persikelsim ir aš vieną dieną mirsiu darbe! Po nuolaužom! 

Kokie interpretacijoms palankūs, erdvūs žodžiai: „viena moteris, visko, vieną dieną...“ Vaizduotė, žinoma, suveikia akimirksniu. Juoda medicininė kaukė slepia kreivą mano šypsnį. Ramiai atsakau:

– Suprantu jūsų susirūpinimą. Beje, irgi dirbau pinigų plovimo prevencijos srityje. 

Mažytė permaina. Trik trak: simboliškas atsirakinimas. Galios ir neginčijamo užtikrintumo pozicija šiek tiek susvyruoja. Visagalybė – trapi sąvoka.

Po nemalonios procedūros vėl pakeliu berniuką-plunksnelę. Jo gyvenime šimtus kartų daugiau duženų, nuolaužų ir netikrumo dėl ateities. Tik ar man matuoti ir sverti? Išeidama iš kabineto pabrėžtinai palinkiu medikei geros dienos. Linkėjimas kabineto tyloje išplinta kaip nepageidaujama vaikiško šlapimo dėmė. Kokia dar gera diena, kai virš ateities kybo toks Damok­lo kardas: galima įgriuvų ir mirties po nuolaužomis grėsmė. 

„Viskas, ką tu man padarei, tau jau yra padaryta“, – einant ligoninės koridoriais mintyse išnyra biblinis, o gal tik senos kino juostos motyvas, nebepamenu. Žinau, kad tas nematomas vaikas jau pasitraukė ir nustojo šiepti vilkiškus nasrus supratęs, jog ten tvyro svetimos baimės kvapas. 

 

/ / /

Laukiame už gydytojos kabineto durų. Mano vaikas nerimastingai muistosi ant oranžinės kėdės: tai glaudžia, tai atitraukia nuo savęs mėlynplaukę lėlę. Būtina kartu neštis sau priklausantį daiktą, kuris tarnauja kaip skirtingas realybes jungiantis tiltas arba tampa saugumo salele nežinomybėje. Ir taip kaskart neriant into the unknown, kaip jaunos animacinės princesės lūpomis dainuoja balsingoji Idina Menzel, į astronomines populiarumo aukštumas šovusiame Walto Disney’aus studijos filmuke. Mielai ištrinčiau šį „Ledo šalies“ vaizdinį ir dainą iš savo galvos, bet ratilai nuvilniję per toli. 

Ima spausti dešinysis batas. Kaltas šiek tiek atsikišęs mano pėdos kauliukas, reikės operuoti. Šiandien aš su aulinukais, gana aukštais, masyviais kulnais. Kodėl juos apsiaviau, jei paprastai beveik neaviu? Sutinka pagal rūbą... Noriu atrodyti solidžiau, šiek tiek tikresnė motina, tvirtesnės eisenos moteris. Moteris, kuri vis dar nori įrodyti priklausymą grupei, vaidmeniui, terpei. O už tos moters nugaros tylutėliai stovi vaikas iš baseino rūbinės, tik šiandien jis gerokai kovingesnis, berniukas-plunksnelė ir kiti vaikai, kurių priklausymo jausmas sueižėjęs, o gal niekada nė neįgavęs jokio aiškesnio pavidalo. Kai kurie šiepia dantis, urzgia ir gniaužia kumštelius, kiti tyliai stebi nieko nesitikėdami, nieko nelaukdami, savo viltis seniai sumetę į juodą šiukšlių maišą.

Įėjusios į kabinetą apsidairome. Apšvietimas minkštai gelsvas. Gana jauku. Dukra tuojau pat pastebi smulkiausias aplinkos detales: lipduką pastalėje, blizgų žalią tušinuką su kristalu, aš žvelgiu į gydytoją. Atsidūstu pamačiusi iškankinto žmogaus išraišką. Ooo, Lacrimosa... „Mobingas, maži atlyginimai, bloga diena, infantilūs pacientų tėvų klausimai ir kvaili atsakymai, greičiau pensija...“ – tuojau prasisuka galvoje, bet netrunku suprasti, jog klystu. Mudvi su dukra šiame kabinete – priklausymo, priimtųjų zonoje. Tvirtai atsakinėju į klausimus suvokdama, kad esu gudriai išbandoma. Mano atsakymais pasitikima, atsakoma žvaliai, be arogancijos. Nematomi vaikai, ką tik stovėję už mano nugaros, tyliai išsiskirsto. Liekame tik mes – motina ir dukra.

Jausmas, kad kam nors ar kur nors priklausai, – banguojantis, takus, kartkartėmis aprėpiantis atstūmimo galimybę, netikrumą ir galbūt jo įsčiose užgimstančią baimę. Baimę nebūti ieškomam ir mirti po nuolaužomis. Baimę būti nepastebėtam. Baimę būti nustumtam į neegzistavimo zoną. 

Išeidamos pro duris su dukra tvirtai susikimbame rankomis. Tą akimirką mes nedalomos.

 

Živilė Galdikienė – grožinės knygos ir įvairių tekstų autorė, knygų mylėtoja, kasdienybėje labiau mėgstanti prisistatyti kaip rašanti skaitytoja.