Iš vaikystės gelmės mane atlydi laukimas kaip įgūdis, kaip tapatybės ženklas. Įprotis laukti, kol kas nors atsitiks. Galiausiai juk visada kas nors atsitinka. Mirksnį pagalvojau, kad nė nepastebėjau karantino, buvau tiek įpratęs laukti, jog laukti, „kol visa tai baigsis“, buvo tik dar viena situacija, kurioje nesu naujokas.Kartais atrodo, kad ir aplinkiniai laukia. Nežinodami ko; kol kažkas juos sutiks ir pažadins, kol kažkas perlauš rutiną ir suteiks tikslą....
Per pačią vasaros popietės kaitrą Vilniaus centre, kairiajame Neries krante, įsitaisiusi paauglė skaito knygą. Nematau – kokią, pavadinimas užrašytas smulkesniu šriftu, užtat autoriaus pavardė matosi iš tolo – Dostojevskis. Jai virš galvos, dešiniajame upės krante, transparantas ant savivaldybės pastato įsakmiai praneša, kad Rusijos prezidento laukia Hagos tribunolas. Interpretacinis kontekstas susidėlioja žaibiškai. Ar turė...
Antivakseriai ir maršistai teigė, kad žmonės egzistuoja kaip individualūs fiziniai kūnai ir joks bendrasis gėris neegzistuoja. Tačiau gyvenimas per pandemiją ir dabar vykstantis karas Ukrainoje naujai nušvietė bendruomenės ir bendrų vertybių reikšmingumą. Kodėl žmogaus buvimas neįmanomas be bendruomenės? Kodėl suvokiu save ne tik kaip atskirą individualų asmenį, bet ir kaip bendrijos narį? Kas atsitinka, kad žmonės, nepaisydami savo individualių interesų...
„Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia.“ Šiltą 1941-ųjų birželio naktį senelis, mamos tėvas, su dviem broliais leido miškelyje netoli sodybos. Dėl visa ko slapstėsi, mat juos buvo pasiekusi žinia, kad sovietai yra kažką sumanę, gal ims vyrus į darbą ar kariuomenę, gal dar kokį velnią yra sugalvoję – okupacijų metais vyrams visada pavojus didžiausias. Paryčiais išvydo į sodybos kiemą įriedantį vežimą su rusų kareiviais. Netrukus &scaron...
Nedidelėse dirbtuvėlėse sutinkame kokių 60-ies meistrą. Jis dėvi šviesias kelnes gerai įspaustu kantu, languotus marškinius ir mėlyną liemenę. Tarp tvarkingai surikiuotų senų įrankių, dėžučių ir stiklainėlių sukasi eksperimentinis džiazas. Mums pradėjus apžiūrinėti nedideles skulptūrėles smagiai pribėgęs pasakoja, ką išskaptavęs. Štai Palmyros karalienė Zanobija, antai šumerų reljefai, o šioje lentelėje – pirmoji pasaulyje muzika &nd...
Karas Ukrainoje tapo vyraujančia mūsų kasdienių pokalbių ir diskusijų tema. Apie Rusijos agresijos priežastis ir motyvus diskutuojama net ir mokslinėse konferencijose. Bet kokia šio karo prasmė dažnai nesutariama. Manau, Ukraina pasirinko nuoseklų europietiškų vertybių ir liberalios demokratijos kelią, kuris veda visiškai priešinga linkme nei Rusijos autoritarizmas ir antiliberalizmas. Rusija tiesiog negalėjo toleruoti pliuralistinės, liberalios demokratijo...
Kadaise ne juokais supykdžiau vieną jauną kolegą filosofą neformaliame pašnekesyje apie nesibaigiančias švietimo bėdas pacitavęs Andrių Mamontovą: „...jei tu nori keist pasaulį, keisk pirmiau save.“ Mintis, žinoma, nebuvo nei nauja, nei stulbinanti, A. Mamontovas ją tik sueiliavo. Užtat kolega kone sprogo: jei institucijos sistemiškai žlugdo, tai savęs keitimas – paprasčiausia saviapgaulė! Kaip apskritai taip galima galvoti?! Gal ir negalima. Be...
Anądien sapnavau karą, nors beveik niekada nesapnuoju. Virš miesto lėkė skeveldros, jos žiro į vis mažesnes, o šios kliudė namus ir juos taškė tarsi vandens srovė popierių. Kaip vaikystėje žaidžiant tetrį – tos atplaišos mainėsi prieš paliesdamos taikinį, kol įgaudavo tinkamą formą, kad užpildytų spragą, atitiktų ir tada visa statinių eilė ar namo siena tiesiog pranykdavo. Karas idealiai prisiglaudžia ir tarsi nulupa odą. Galima tik svajot...
Prisimenu, paauglystėje nemėgau gegužės mėnesio. Ir tik todėl, kad prasidėdavo visuotinis žydėjimas, kad medžiai ir krūmai apsipildavo baltais žiedais. Visi tie „žiedai tarp žiedų“, „kaip žydėjimai vyšnios“, masinė euforija, grožėjimasis baltais vainikais, nuotraukos – tada dažniausiai nespalvotos – man atrodė kaip banalumo fiesta. Dabar spėlioju, gal paaugliškas testosteronas mušė į smegenis ir akino. O gal tiesiog tokiame amži...
Euromaidano metais rusų kilmės prancūzų rašytojas Antoine’as Volodine’as (g. 1950) išleido onirišką distopinį romaną – siaubo pasaką apie Antrąją Sovietų Sąjungą „Terminus radieux“ („Švytinti pabaiga“ arba „Apšvitinta pabaiga“). Po naujos, šįkart lemtingos Spalio revoliucijos prieš vakarietiškas vertybes, pasaulis prievarta sujungiamas į Orbisą – sovchozais ir branduolini...