S-keltininkai


  „Tad priėjau išvadą, kad mes visai nesame laisvi meno kūrinio atžvilgiu, kad jo nekuriame, kaip norime, bet jog jis, iš anksto būdamas mumyse, ir kartu todėl, kad yra būtinas ir pasislėpęs, kaip ir gamtos dėsnis, privalo būti atrastas.“* Marcel Proust. „Prarasto laiko beieškant. Atrastas laikas“   Perskaitęs knygą, pasižiūrėjęs filmą, spektaklį ar dailės parodą ir patyręs estetinį malonumą dažnai svarstau: kas gi su manimi įvyko? Ar...


  Papasakoti apie darbą Auksinių scenos kryžių komisijoje galiu... ne, negaliu beveik nieko. Galioja konfidencialumo sutartis. Nelabai ir suprantu, kodėl sutikau rašyti šia tema. Ištarti lemtingąjį „taip“ mane paskatino klausimas apie teatrų koncentraciją Vilniuje ir kaip šiame kontekste šiemet iškilo Panevėžys. Mintis, kad visi geriausi teatrai – Vilniuje, man panaši į neseniai girdėtą klausimą: „Ar režisūros nomi...


  „Kino pavasaryje“ rodytame lenkų režisieriaus Damiano Kocuro filme „Duona ir druska“ į gimtąjį miestą grįžęs jaunuolis nustemba sužinojęs, kad motina tapo tarybos nare, ir klausia jos: „Ką tu toj taryboj veiki?“ Išgirdusi klausimą moteris kiek sutrinka, susimąsto ir labai išsamiai atsako: „Na... balsuoju.“ Tikriausiai ir Lietuvoje tokių atsakymų būtų galima išgirsti. Tačiau dabar, kai dar tik maža dalis naujų savivald...


  Per anatomijos paskaitas čiupinėjome žmogaus kaulus, tyrinėjome vidaus organus. Formalino tirpale išmirkyti nuo nikotino dervų pajuodę plaučiai, anomalijų turintys embrionai ir kūdikiai. Sudžiūvę ar irstantys kūnai, sausgyslės, raumenys ir juos tyrinėjantys studentai. Buvome jauni ir kasdien liudydami mirtį išties apie ją negalvojome. Negalvojome ir apie orumą – turiu nuotrauką, kurioje su bičiuliais pozuojame rankose laikydami žmogaus smegenis. Nuo anatomijos paska...


  Mane migdo skaitant savo eilėraščius O visgi jie užrašyti krauju. Nicanor Parra   Árpádo Schillingo „Barbarai“, vasario 25 d. pristatyti Jaunimo teatre, ant liežuvio ilgam palieka geležies ir kraujo poskonį. Bepigu ištarti „barbarai – mes“ arba „barbarai – tie kiti“ ir baigti klausimą. Ką nors pavadinus barbarais, vata, PIŠ, liberastais ar rasistais, gimsta iliuzija, kad situacija kontrol...


  Rašydamas straipsnį „Ar reikia menininkes uždaryti į getą?“ („Literatūra ir menas“, 2022, Nr. 21) tikrai nesiūliau menininkių uždaryti į rezervatą ar kaip kitaip nuvertinti, nors kai kas tokių intencijų įžvelgė. Atskiri pasisakymai buvo šiek tiek polemiški, užaštrinti, bet taip elgiausi dėl diskusinės aistros. Agnės Narušytės sudaryta knyga „Lietuvos menininkės. Vizualiųjų menų kūrėjos nuo XX a. pradžios iki šių d...


Kęstas Kirtiklis. Du protestu

2023-03-30 21:13:26

  Kaip manote, ar reikėtų Vilniuje statyti paminklą Antanui Smetonai, pirmajam Lietuvos Respublikos prezidentui ir pirmajam prasimušusiam į antrąją kadenciją perversmo keliu? Panašų klausimą neseniai uždavė LRT užsakymu atlikta „Baltijos tyrimų“ apklausa. Atsakymai, bent manęs, nenustebino: 40 proc. Lietuvos gyventojų šiai idėjai pritaria, 38 – nepritaria, o 22 aiškios pozicijos neturi (arba jiems tiesiog vis vien). Suprantama, kodėl dabar...


  Atstovauju tai pusėtinai išprususiai liaudžiai, kuri skaitė „Šiaurės Atėnus“, bet neapkentė ilgus metus juose spausdintų Sigito Gedos dienoraščių. Todėl iš lentynos ištraukti Rimanto Kmitos monografiją „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ sumasino ne poe­to asmenybė, bet estetiškai ir taktiliškai kone tobulas knygos leidimas. Taip pat sukilę lūkesčiai dėl lietuviškos publicistikos. Kai tyrėja...


Zigmas Pakštaitis. Tai, ko nėra

2023-03-17 01:15:10

  Implozija Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro spektaklyje „Sala, kurios nėra“ Aleksandras Špilevojus gvildena mintį apie galimybę apsigyventi kūrybos pasaulyje ir atsiriboti nuo aplinkos. Tyrinėjamas J. Miltinis formaliai bando įtikti visiems režimams, kad tik galėtų kurti teatrą, apsigyventi kūrybos pasaulyje. O gal Rusijoje vyksta kažkas panašaus ir būtent todėl nematome beveik jokio pasipriešinimo? Pamenu vieną iš Rusijos pabėgusią bičiul...


  Kaimynystėje gyvena ponia Liuba iš Lvivo. Jau 20 metų Šiaurės Italijoje ji slaugo senukus, nors pagal išsilavinimą yra vaikų gydytoja. Autobusų stotelėje darkyta rusų ir italų mišriakalbe pakalbam apie viską ir apie nieką. Ji su ryškia ukrainietiška, o aš su lietuviška tartimi. Ponia Liuba sakosi Italijos nemėgstanti, čia atsidūrusi tik iš reikalo, kad užtik­rintų Ukrainoje likusiems vaikams padoresnį gyvenimą. Per tą l...