Vienuoliktoje klasėje metais jaunesni mokiniai kreipėsi į direktorę dėl mokytojos Danguolės smurto. Mano pirmoji reakcija buvo: „Juk ji tik ant bajerio muša!“ Dažniausiai taip, vieną šaltą plaštaką užkiša namų darbų nepadariusiam klasiokui už džemperio, o kita rauna ausį ir dar švelniai sako: – Ach, tu rapūga. Kol ji tai darydavo, juokdavosi ne tik visa klasė, bet ir pats rapūga. Danguolė buvo gera mokytoja ir ją mokiniai mėg...
Vienas mano vaikystės prisiminimų, kaip pažįstama močiutė nusipirko naują šaldytuvą ir turėjo atsikratyti senuoju. Ilgus dešimtmečius tarnavusią „Snaigę“, o gal „Atlantą“ ji paprasčiausiai grąžino gamtai – užkasė darže. Su dabartinėmis žiniomis apie šaldytuvus ir gamtą gal sunku suprasti, kam reikėjo savo noru nuosavame kieme sukelti ekologinę katastrofą. Bet ar gali būti, kad yra ekosistemų, apie kurių šiukšlinim...
– Alio? – atsargiai paklausiau nežinomo numerio. – Čia režisierius... – išgirdau pavardę, kurią mačiau kultūros naujienose. – Reikėtų, kad suvaidintumėt mano filme. Aš, kaip ir visi, visuomet pasiruošęs būti pakviestas į filmą. Na, kaip pasiruošęs. Nesu tokios stadijos, kurios nuolat būna tikri aktoriai, bet, pavyzdžiui, padėkos kalbą, kurią pasakyčiau atsiimdamas premiją už geriausią antro plano vaidmenį ekscentri&sca...
Yanno Berthino nuotrauka Gegužės 1-oji, Helsinkis. Vilnius jau saldus nuo alyvų, o Suomijos sostinėje medžiai tik pumpuruojasi. Čia gyvenanti vertėja iš suomių kalbos Urtė Liepuoniūtė perspėjo, kad šią dieną tradiciškai sninga. Kaip vertėja – puiki, bet dėl orų ir tradicijų paslydo – saulė spigina, kaitina traukinio langą. Artėjame miesto centro link ir matome, kaip mūsų vagonas pildosi įvairaus amžiaus piliečių su baltomis kepurėlėmis. Gūžčiojame peči...
Kurį laiką kieme stebiu du konteinerius. Vienas jų tuščias, kitas kupa per kraštus, atverdamas restoraną balandžiams. Kartą sutikau kaimyną, kuris su šiukšlių maišu priėjo prie pilnojo ir, kiek pasimuistęs pečiais, pasakė: „Vaje, jau pilnas.“ Pagaliau gyvai sutikusi antropologinio tyrimo objektą pasiūliau mesti į tuščiąjį, bet sulaukusi šalto žvilgsnio likau stebėti, kaip ant pilnojo toliau kyla monumentas. Savaitę pa...
Panūdau aprašyti feminizmo šiandienos Lietuvoje lauką ir iškart suvokiau, kokia neįmanoma užduotis, ypač tuo pat metu darantis namie remontą. Kol rankose šlifavimo mašina – galvoju apie šviesias Lietuvos regionuose sutiktas moteris, nustebinusias tvirtomis feministinėmis pažiūromis, siekiančias vykdyti lyčiai jautrią politiką. Kartu valgant pietus grupelė jų sykį pašmaikštavo, kad nė vienos vyras nežinotų, kaip įjung...
Laura Slavinskaitė. „Choras“, drobė, aliejus, 170 × 120 cm, 2023. Raimundo Adžgausko nuotrauka. Kūrėjo-genijaus archetipas – labai senas. Ypač didelės svarbos genialumas įgijo modernizmo laikais, kai tikėta beribėmis žmogaus dvasios galimybėmis. Tačiau ir vėliau (Lietuvoje – vos ne iki šių dienų) šis konceptas kultūroje išliko įtakingas, o su juo suderinamų autorių ir jų kūrybos įtaka visam kūrybos laukui – milžini&sc...
Jonathano Glazerio filmas „Interesų zona“ man pasirodė kažkoks techniškas. Techniškas, nes atėjo meistras, pagal aiškų projektą padarė savo darbą, beje, akivaizdžiai iš anksto pasidomėjęs apie užduoties niuansus ir svarbiausia – nelįsdamas meistrauti ten, kur nelabai išmano. Išėjo tikrai neblogai. Vizualika, garso takelis – nuostabūs. Jaukūs namai, su tikroviškai ne vietoje padėtais pavieniais daiktais, kažk...
Klausimą, kas gi tas postmodernas ir kuo jis skiriasi nuo moderno, atvėriau ir užvėriau prieš 15 metų radusi vieną straipsnį apie Williamo Faulknerio romaną „Kai aš gulėjau mirties patale“ (1930). Ten buvo rašoma, kad autorius peržengė modernizmo ribą vienu sakiniu, išraudamas skaitytoją iš kuriamo fikcijos pasaulio į šiapusybę. Visi kiti romano sakiniai tokių požymių nerodė. Tik vėliau dingtelėjo: postmodernas atsirado po Antrojo p...
Nežinau, ar taip veikia pavasarinis gaivališkumas, ar ankstyva „Naujojo Baltijos šokio“ reklama, bet šiuo metų laiku dažnai sulaukiu klausimų apie šiuolaikinį šokį. Kaip sekasi šokiui? Kas naujo? Atrodo, ši scenos meno šaka vienu metu ir įsiėdusi į kultūra besidominčių pasąmonę, ir vis dar pakibusi kažkur „šalia teatro“. Matyt, ne veltui nuo rudens kaupiamės ir einame į dramos teatrą, o jau pavargę s...