Turiu raudoną automobilį. Vardas – Siuzana. Galvojau, daiktus mylėti – ne man, žema. O, va, prašome – iš pirmo žvilgsnio – net viršijau savo biudžetą. Raktelius įteikęs pardavėjas dar pamerkė akį ir pridūrė, kad automobiliai mažiau genda, kai jaučia šeimininkų meilę. Iš tiesų Siuzana negenda. Daiktus mylėti lengva, jie įgyja mūsų kvapą. Dar lengva – šunis, kates, papūgas ir kitus gyvūnus, jie – tobuli klausy...
Leidykla „Kitos knygos“ išleido Agnės Narušytės sudarytą knygą „Lietuvos menininkės. Vizualiųjų menų kūrėjos nuo XX a. pradžios iki šių dienų“ (2022). Tekstų autorės (Agnė Narušytė, Ieva Burbaitė, Audronė Žukauskaitė, Laima Kreivytė, Karolina Rimkutė, Aira Niauronytė) 59-iuose tekstuose pasakoja apie ryškiausias pastarojo šimtmečio vizualiųjų menų kūrėjas: tapytojas, grafikes, fotografes, instaliacijų ir performansų aut...
Jau kelinti metai su studentais, studijuojančiais ne filosofiją, per įvadinį filosofijos kursą skaitome René Descartes’o „Metafizinius apmąstymus“. Bent šį tą nutuokiančių apie Vakarų filosofiją skaitytojų, tikiu, nė kiek nenustebinau. Klasikinis tekstas, įtvirtinantis ne vieną populiariajame mąstyme galiojančią idėją – kūno ir sielos perskyrą, sielos nematerialumą, mąstymą kaip asmens pagrindą ir pan. Antra vertus, tokiu mano pasirinkimu gal...
„Kur kita kelionė?“ – klausia bičiulis, su kuriuo nesimatėme krūvą metų. Tarsi būtų savaime suprantama, kad manęs laukia kita kelionė. Kad manęs kažkur kažkas laukia. Tamsaus kambarėlio spintoje šalia skeletų guli krepšys, jis kaip barometras puikiai nujaučia artėjančius pokyčius. Deja, pastaraisiais metais vis labiau primena dulkių siurblio maišelį, vis rečiau yra ištraukiamas į dienos šviesą. Galvoju: tikriausiai pats kaltas, kad...
„O, Salvadorai Dalí, kas tave pavertė klounu? – viename filme klausia Jonas Mekas ir nedelsdamas priduria: – Gyvenimas toli nuo savo ispaniškų šaknų. Štai kas tave pavertė klounu.“ Ne vienoje filmo vietoje J. Mekas mini, kad S. Dalí pozuoja, kad jo veikla surežisuota ir jam pasirodžius viskas tampa netikra. Į santykius savo šaknimis, praeitimi gilinasi ir Jaunimo teatro spektaklis „Edžio pabaiga“ (rež. Naube...
Gerai prisimenu savo pirmąją taupyklę – druskinę iš servizo sekcijoje. Vyresniajam broliui iš to paties servizo buvo skirta cukrinė, nes centų turėjo daugiau. Greičiausiai prisimenu tik todėl, kad centai kažkada prapuolė. Kaip tas šimtas rublių taupomojoje sąskaitoje, kuriuos mano gimimo proga buvo įdėjusi baba. Tačiau ne tie rubliai, apie kuriuos nė žinot nežinojau, o druskinė mano sapnuose iliustravo klasikinę situaciją, kai kažką atsidedi į šal...
Santykis su vaikais kažkuo panašus į santykius su savais tekstais. Parašai juos, įdedi visą save, o jie tampa nepriklausomi ir gyvena savo gyvenimą nepaisydami autoriaus intencijų ir pageidavimų. Atsakai už savo vaikus, bet kartu supranti, kad jų vaikystė – tai tik įžanga į savarankišką suaugusiųjų gyvenimą. Tačiau žvelgdamas iš patirties perspektyvos galiu konstatuoti, kad nesiliauju buvęs vaiku, nors jau esu tėvas ir senelis. Bendraudamas su mama vi...
Muziejuje prie stalo užsimezgė kalba apie veidrodinius neuronus. Galima sakyti, jie yra instrumentas, kuriuo mokomės arba kuriuo jaučiame empatiją: tam tikra neuronų motorika, perduodanti elgseną, būseną, esatį to, ką mato. Įvairūs atlikėjai kartais tvirtina, kad pasisemia energijos iš publikos ar, atvirkščiai, kad publika jaučia artisto energiją (tebūnie ir Marinos Abramović). Tą patį vakarą skaitinėjau Antoniną Artaud – knygoje „Teatras ir jo antrininkas&ldq...
Rudenį grįžtame į miestą. Tie, kas vasarą keliavo, tie, kas čia anksčiau negyveno, ir netgi tie, kurie niekur nė nebuvo išvykę. Į miestą grįžtame kaip socialinės būtybės, produktyvūs individai ir kaip neatskiriama, bet savęs dar neatpažįstanti, miestiško peizažo dalis. Grįžę turistai jau nebegali atsikratyti kelionėse įgyto įpročio kolekcionuoti pavienius estetizuotos kasdienybės fragmentus; ir taip šimtus kartų regėtame mieste dėl inercijos patys tampa turistais....
Taip, lapkritys, nesuklydau, nesu koks „Delfio“ autorius, patingintis užmesti akį į savo tekstą antrąsyk, o portalui redaktorius, atrodo, tokia pat prabanga, kaip pašalpiniams knyga. Beje, pastarąjį klausimą nesunku būtų išspręsti – „Maisto bankas“ galėtų rinkti ne tik makaronus ir aliejų, bet ir knygas. Dažnas humanitaras, pats nuolat ieškantis parduotuvėse nuolaidų, su malonumu pasidalytų knygomis, kurios, tuštindamos pustu&s...