Taip, lapkritys, nesuklydau, nesu koks „Delfio“ autorius, patingintis užmesti akį į savo tekstą antrąsyk, o portalui redaktorius, atrodo, tokia pat prabanga, kaip pašalpiniams knyga. Beje, pastarąjį klausimą nesunku būtų išspręsti – „Maisto bankas“ galėtų rinkti ne tik makaronus ir aliejų, bet ir knygas. Dažnas humanitaras, pats nuolat ieškantis parduotuvėse nuolaidų, su malonumu pasidalytų knygomis, kurios, tuštindamos pustu&s...
Ar jūs nepasiilgote rutinos? Galvoju, man jos pastaruosius pustrečių metų labiausiai stinga. Nepasakyčiau, kad rutinos reikia kaip vandens ar miego. Arba kokio būtino maisto produkto, kurio staiga suvoki neturįs būtent tuomet, kai pradedi namie ką nors gaminti ir keikdamas savo aplaidumą išsyk keliauji į parduotuvę. Bet kone kasdien patenku į situacijas, kai tikrai norėčiau, kad viskas vyktų jei ne gerokai, tai bent šiek tiek monotoniškiau. Nors apskritai, žinoma...
Ateina žmogus su virve į barą. Joniškėlyje, kur augau, kiekvieną rugsėjį, nustatytą savaitės dieną, veikdavo obuolių supirktuvė. Aikštėje, šalia apleisto sodo, nuo pat ryto kaimynai tempdavo maišus, kraudavo į krūvas ir laukė vakaro, kai atvažiavus milžiniškam sunkvežimiui obuoliai bus pasverti ir supilti į priekabą, paskui išdalinti pinigai nuguls piniginėse, o tada pavirs kitais džiaugsmais bei stebuklais. Mums, paaugliams, obuolių supirktuvė...
Mąstydamas, ką galima pasakyti tema „Poezija po Bučos“ pirmiausiai pagalvojau, kad reikia kalbėti apie poeziją karo metu. Reikia apsvarstyti tokius klausimus: ar įmanoma kurti poeziją kai žudomi žmonės? ar keičiasi poetinio žodžio prasmė karo sąlygomis? ar poezija gali būti ginklas? Daugeliui poezija ir karas galbūt atrodys nesuderinami. Yra net posakis, kad prabilus ginklams mūzos nutyla. Gintaras Grajauskas esė „Karo metų lyrika“ suformulavo mintį: &bdqu...
„Pora ar lišnas?“ – vaikystėje klausdavo bobūnė, spausdama rankoje saują riešutų. Jeigu mudu su broliu neatspėdavome, jų negaudavome, tačiau pernelyg nesikrimsdavome, nes po kelinto karto vis tiek atspėdavome. Ir riešutų gaudavome daugmaž po lygiai. TAigi, kad ir kaip žiūrėtum, bet kuris atsakymas nebuvo nei blogas, nei geras, tiesiog žaidėme, mums reikėjo šiokios tokios intrigos, o dėl rezultato nesukome galvos. Žinojome, kad anksčiau ar...
Kalbant apie mizoginiją, Chantal, keistas dalykas, kad nėra visiškai aišku, kas mizoginiška, o kas – ne. Pavyzdžiui, jei mane užknisa žmona, ar aš mizoginiškas? Nemanau. Tačiau ar galiu būti tikras? Nepaisant visų pastangų suprasti, aš jaučiuosi tik dar piktesnis nei anksčiau... kai laidydavau mizoginiškus juokelius – linksmai ir draugiškai. (...) Ką galiu tau pasakyti, Chantal? Nebesijaučiu savimi. Aš sutrikęs....
Vasarą praleidau Klaipėdos priemiesčiuose. Stojus karštesniam orui čia pagausėdavo žmonių, bet šiaip buvo tuštoka ir vėjuota. Rytais, prašlavęs pernakt kritusius vabzdžius ir sudžiūvusius lapus, su arbatos puodeliu rankose pro langą stebėdavau, kaip žaidžia kaimynystėje gyvenantys vaikai arba savivaldybės įmonės vyrukai, nepaisydami viešąją erdvę užtvindžiusių debatų, skuta žolę, arba pro šalį ant elektrinio paspirtuko prašvilpia parkav...
Prieš dešimtį metų australų mokslininkai po ilgų tyrimų paskelbė, kad 1978-ieji yra kone tobuliausi metai per visą žmonijos istoriją, kitaip sakant, savotiškas visos žmonijos aukso amžius. Anot mokslininkų, tada pasaulinė gyvenimo kokybė pasiekė aukščiausią tašką. Vėliau situacija pradėjo blogėti, negana to – kasmet vis labiau. Galima su tuo ginčytis, netgi reikėtų, bet šįkart nesu linkęs to daryti. Tais metais baigiau vidurinę aukso med...
Nežinau, ar klimato kaita pakeis mūsų erotiškumą ir padidins aistras, bet vyraujantis karštis tikrai primygtinai primena, kad esame kūniški. Praėjęs „Literatūros ir meno“ numeris buvo skirtas aistroms. Virginija Cibarauskė naujai apmąstydama Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“ teigia, kad šios autorės kūryboje vaizduojamos moterys dar nėra laisvos. Rašytojos vaizduojamas moterų geismas vyrams tampa kerštu ir...
Turiu ritualą, kurį atlieku kaskart prieš vykdama į kitą šalį, – einu į mėgstamiausią knygyną ir išsirenku knygą, kurią nešiosiuosi ir vartysiu visą kelionę ir kuri suteiks svorio atsitiktinėms patirtims. Pastarąjį kartą ilgai blaškiausiu tarp skirtingų lentynų, o dauguma akį patraukusių knygiūkščių atrodė perskaitomos per vieną skrydį. Be to, nesinorėjo nieko apie karus ir kančią. Beveik raudonuodama prieš „Eurekos“ kn...