"Pasakėčių apie triumfus koveriai (III): Transcendencijos triumfas"

Karolio Bingelio nuotrauka

Ne tokia žinoma kaip Francio Fukuyamos istorijos pabaigos versija: istorikas Davidas Foglesongas knygoje „Amerikos misija ir „blogio imperija“ nurodo, jog „blogio imperijos“ (turėta galvoje SSRS) žlugimą lydėjo įtikėjimas kosminio masto pergale – neokonservatoriai paskelbė amerikietišką tvarką galutiniu tašku žmonijos istorijoje. Tereikėjo praeiti ketvirčiui amžiaus, kad paaiškėtų, jog ši „laikų pabaigos“ versija nepasitvirtino. Pasirodo, viskas kebliau.

Bet nepiktnaudžiaukime vien teorinėmis spekuliacijomis, nusikalstamai ignoruodami dilginančiai konkrečią Gyvenimo Tiesą – esama jaukių, vietinių, kamerinių „laikų pabaigos“ variacijų. Ir praėjus mėnesiui po Lucko mero išėjimo anapilin vasario 3-iąją municipalinė taryba dar nebuvo atėmusi iš jo įgaliojimų, mat bandymai surengti sprendimą turėjusią priimti miesto tarybos sesiją buvo nuolat griaunami, deputatams aistringai aiškinantis reglamento pažeidimus. Pagal Ukrainos įstatymus mero pareigas po jo mirties turėjo laikinai perimti tarybos sekretorius, tačiau darbo valdininkas niekaip negalėjo pradėti. Nelengva nuspręsti, ar čia transcendentinės galios valdingai įsikišo į žemiškuosius reikalus, ar atvirkščiai; vis dėlto politinis-procedūrinis ir kosminis vektoriai buvo sutapę, ir velionis meras pakeliui į anapusybę formaliai įstrigo bent mėnesiui.

Technologijų sektorius tvarkosi sklandžiau – kovo pradžioje „Facebook Messenger“ paskelbė paleidžiąs pranešimų susinaikinimo funkciją „Messenger Day“, suteikiančią galimybę vartotojams keistis fotografijų ir vaizdo statusais, kurie praėjus 24 val. išnyksta kaip „dūmas, migla, iliuzija“ („Įsivaizduoji, mes jau dvidešimt metų vienas kitam ištikimi!“ – iš Bernardo Bertolucci’o, atrodo, paskutinio filmo „Pavogtas grožis“). Programa rugsėjį testuota Lenkijoje, kuri (nežinia, ar tai rinkodaros ėjimas, ar sutapimas) žinoma kaip itin katalikiška valstybė, 2016-aisiais minėjusi 1050-ąsias savo krikšto metines, ir kur pagarba anapusybei savaime suprantamas dalykas.

Amžinybės precedentas Kosmose. Baigiasi kosminės stoties „Rosetta“ misija, ir mokslininkai planuoja simboliškai ją sudaužyti į Čiurumovo-Gerasimenkos kometą, kurią zondas tyrė 12 metų. Europos kosminė agentūra ESA pristatė paskutinių akimirkų prieš „Rosettai“ kalantis į kometos paviršių vizualizaciją. Apeigų pradžia suplanuota rugsėjo 29 d. 22.50 val. Rytų Europos laiku, signalą apie stoties žūtį planuojama gauti kitą dieną 14.20 val. Neabejotina, tai bus preciziškai jautri apeiga, kurią stebės milijonai neabejingų ne vien europiečių.

Tai vis niekingai maža dalis galybės pavyzdžių, nurodančių pageidautiną transcendencijos apraiškų įvairovę poindustrinio kapitalizmo sąlygomis. Išgyvenimo intymumas (literatūroje tas lyg ir vadinama asmenine patirtimi) vartotojiškos kultūros yra geranoriškai, visapusiškai skatinamas, nes liovusis byloti tik sau tik apie save žmonija prarastų vartotojišką įkarštį, o tai jau yra nusikaltimas.

Tiesa, prancūzų rašytoja, vegetarė, aist­­ringa Hitlerio (kurį laikė fa­rao­no Echnatono reinkarnacija ir už tai at­sėdėjo kalėjime) gerbėja Savitri Devi yra pareiš­kusi, jog perdėtai karo nusikaltimus smer­kianti civilizacija, kartu skatinanti skerdyk­las, vivisekcijos laboratorijas bei kai­lių pramonę, neturi teisės egzistuoti. Skamba kaip veganės manifestas, bet čia apie Niurnbergo teismo procesą. „Hitlerio žynė“ (taip pavadinta ezoterinio nacizmo specialisto Nicholaso Goodricko-Clarke’o apie ją parašyta knyga) nuoširdžiai ti­kėjo antgamtiškai prasmukusi į kamerą, kur buvo kalinamas Heinrichas Himm­leris, ir perdavusi jam nuodų ampulę.

Štai toks transcendencijos precedentas, tiesa, iš ankstesnio, dar modernistinio Vakarų civilizacijos raidos laikotarpio. Bet ši istorija pradėjo XXI a. tarp nacio­nalsocializmo gerbėjų iš „Misanthropic Division“ (MD) išpopuliarėjusį vegetarizmą bei veganizmą. „Svobodai“ anoniminiais pagrindais pavyko susisiekti su vienu mizantropu ir sužinoti, jog gyvūnai geriau už žmones, mat neišduoda, bet mėsavalgiai iš principo irgi galėtų dalyvauti MD. Neblėstanti rezignacija dėl išnykusios herojų epochos. Na, ir panieka demokratijai – primintina, kad Hitleris, kai dar maudėsi šlovės spinduliuose, vadino Winstoną Churchillį prasigėrusiu krautuvininku.

Bet „amžinos“ idėjos jau privatizuo­tos –­ ataskaitą apie pašnekesį su mizant­ropu iliustravo vaizdelis, kuriame marškinėliais su svastiką apglėbusiu ereliu apsirengusi mergina pozuoja rožiniu telefonu fotografuojamai asmenukei. ISIS „online“ transliuoja mirties bausmes teat­re ar antikinių paminklų fone ir pasiekia globalų žinomumą. Kalbama ne apie moralės klausi­mus –­ visos padorumo / nepadorumo linijos de facto peržengtos. Jei utopijas tinka laikyti (teksto gamintojo vertinimu, labai tinka) transcendencijos personifikacija, gyvename išvirkščiame antiutopijų pasaulyje.

Čia ne apie vakaro valandą labai privačiai dar užvaldančią transcendencijos baimę – šitai Raineris Werneris Fassbinderis apibrėžė formule, kai „baimė sukuria sielą“. Čia ir ne apie pavasarinių suknelių nepakeliamo grožio trapumą iš Rainerio Marijos Rilke’s „Maltės Lauridso Brigės užrašų“.

Todėl šioje, paskutinėje koverių sesijoje vartotojui siūloma eklektiška moralų kolekcija, teksto gamintojo vertinimu, eklektika – esamojo laiko žymė, gal net skiriamoji. Taigi:

Sachaline girta moteris susilažino iš trijų tūkstančių rublių, kad jos neužmuš šūvis iš trauminio pistoleto ir lažybas pralaimėjo.

Jekaterinburgo gimnazistas papjovė savo mamą, kuri irgi mėgino jį papjauti.

„Liūdesys guli šalia. Netirpsta. Net neprakaituoja.“ (Bronka Nowicka iš „Pamaitinti akmenį“)

Pirmą šv. Velykų dieną apie šeštą ryto žmogus išvertė Troickojės miesto cerk­vės duris, kad uždegtų šventovėje Velykų žvakutę.

Kiekvienas (egzistencijos) atvejis yra griežtai individualus (Spraunius, genijus).