Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Didelė dalis visuomenės išsigando, esą Europos Sąjunga nori atimti šv. Kalėdas, mat pasiūlė jas vadinti tiesiog žiemos šventėmis ar šventiniu laikotarpiu. Galėtume daug apie tai diskutuoti, bet kam? Prekybos centrai seniai šią dilemą išsprendė pasirinkę vartoti šventinio maratono terminą.

Ekranas nušvinta. Visi laksto nešini didelėmis brangiomis žuvimis, ištaigiais patiekalais ir kruopščiai atrinktomis dovanomis – atrodytų smagūs, bet greičiau pervargę, neskiria laiko vaikams ir ryšiui puoselėti. Nieko tokio – juos suvienys patogus apsipirkimas „Lidl“, o užsukę į „Rimi“ patirs ypatingą darbuotojų rūpestį, kuris nuvilnys kaip geroji žinia. Kai mergaitė pames meškiuką „Maximoje“, salės darbuotojas jį pakels nuo žemės, parsineš namo, išskalbs, suadys ir sutelkęs visą kolektyvą įgyvendins kalėdinę idėją – iškabins didžiulį meškiuko plakatą, kad mergaitė žinotų, kur pamesto žaislo ieškoti. „Eurovaistinė“ net įvardins, kad „geri santykiai yra ir geros sveikatos pagrindas“. Ir visi gyvens tokiuose namuose, kokiuose įsivaizduojame Vakarų europiečius gyvenant. Net ir pensininkai, vieniši dideliuose namuose, pertekę prabanga. „Telia“ juos – iki tol besiriejančius – suves nedrąsiai, bet šiltai apsikabinti.

Tik neklausk, kodėl vis dar dirba pensinį amžių perkopęs prekybos centro salės darbuotojas. Kai tokios geros sąlygos, tai net ne darbas, o savirealizacija. Atrodo, būtent jiems lieka jėgų ne tik maloniai elgtis su savo klientais, bet stačiai atlikti kunigų vaidmenį.

Koks tolimas lietuviško kino kelias iki tų kalėdinių reklamų, kurias prieš seansą transliuoja kino teatrai. Žiūrovui ašaras spaus jos, o ne filmai. Atmetant populiarųjį, lėkštą, stereotipus ir patyčias reprodukuojantį lietuvišką kiną, visas kitas mūsų kinas – tik nesusikalbėjimai ir nelaimės, o kartais net skurdas. Kaip manote, kodėl niekas jo neina žiūrėti? Gal ir taip visko iki kaklo? Nebent į filmus prifarširuotumėte nacionalizmo – sugrubusias širdis jis dar išjudintų.

Štai filme „Bėgikė“ (rež. Andrius Blaževičius) niekas neįkvėps. Jame vaizduojami žmonės tragiškai nemoka reaguoti į kito sunkumus, parodyti empatijos. Šaudosi menkinančiomis klišėmis: „viskas bus gerai“, „man tavęs gaila“, „tai visą gyvenimą taip ir gyvensi“, „žiauru“ ir t. t. Filmo įvykių kontekste rusiški ir angliški keiksmažodžiai yra nuoširdžiausios ir adekvačiausios reakcijos. Dar kartais aplinkiniai bando reikšti paramą siūlydami shotuką (liet. stikliuką) arba marihuanos suktinę. Negana to, pagrindinės veikėjos sveikata ima drastiškai prastėti, nes santykiai klostosi blogai. Nagi, vaikučiai, o ką jums sakė „Eurovaistinė“? Kodėl negalite elgtis kaip „Maximoje“?

Tiek to, surimtėkime. Matyt, Lietuvos kinas dar ilgai turės leistis į nevilties šachtą, kol pasiūlys sprendimų – vieną kitą ilgesnį dialogą, kuriame veikėjai pasakys, ką skauda, vieni kitus supras, ras atspirties taškų. Beje, ne tik specialistų kabinetuose – tiesiog savo gyvenamoje aplinkoje.

Prisipažinsiu, kaskart išgirdus, kad pradėtas rodyti dar vienas lietuviškas filmas, kalbantis apie psichikos sveikatą, darosi nesmagu. Į tokius filmus eiti bijau, o kai einu – tai su nerimu. Aišku, psichikos sveikata ir sunkumai neišvengiamai yra ir buvo kino dalis, nes tai vienas iš buvimo žmogumi aspektų. Bet jei jau kine bus minimi tie konkretūs ir giliai stigmatizuoti žodžiai, kokia tikimybė, kad nebus tik dar labiau stiprinama klaidinga perskyra tarp „sveiki“ ir „nesveiki“?

„Bėgikė“ šį testą išlaiko. Visų pirma todėl, kad sukuria įtikinamą pasakojimą, kurio pirmame plane – žmogiškos patirtys. Diagnozių jose yra. Mergina bando pavyti po miestą klaidžiojantį ir bipolinį sutrikimą turintį vaikiną, patiriantį manijos epizodą. Tačiau vaikinas smurtauja, laikomas pavojingu sau ir kitiems. Tai jau filmo trūkumas – pagal tai, ką mums išduoda siužetas, galime tik patvirtinti mitą, kad nustatyta psichiatrinė diagnozė sukelia, o gal ir pateisina smurtinį elgesį. Nes užuominų į kitas priežastis filme tiesiog nėra.

Grįžkime į pirmą planą (dėmesio, tuojau bus atskleistas siužetas). Vaizduojama rūpesčio ir noro išgelbėti varoma mergina. Fiziškai spiriama bėgti ir surasti besiblaškantį partnerį Vytą. Iš pradžių, kad tiesiog pasikalbėtų ir įtikintų kreiptis pagalbos. Ji supranta, jog to negalima padaryti prievarta, net pamini žmogaus teises. Tačiau pakartotinai siūlomą pagalbą Vytas atmeta ir mergina patiria virsmą. Griebiasi policinių priemonių, pažinčių ir galiausiai pasirūpina, kad vaikinas atsidurtų psichiatrijos ligoninėje. Filmo pabaigoje, per vaizdo kameras matydama jį susirietusį, apdujusį, patiria kažkokį palengvėjimą ar net pasitenkinimą. O šios emocijos neišskaitantiems veide – kadre draskosi ir skalija juodas šuo – vienas iš filme gausių daugiaprasmių simbolių, kurie gerokai pranoksta ankstesnįjį A. Blaževičiaus filmą „Šventasis“.

Įdomu, kad pagrindinė veikėja, virsdama į besiaukojančią globėją – t. y. pasiduodama nelygiaverčiam, smaugiančiam santykiui, – tuo pat metu išsivaduoja iš kitų santykių – ji pagaliau liaujasi atsiliepinėti į nesibaigiančius mamos skambučius: „ar jau nuėjai pas gydytoją“, „ar pavalgei“ ir pan. Šis virsmas atrodo motyvuotas ir daliai žiūrovų galėjo sukelti nejaukumo jausmą. Gal net suerzinti. Jei taip, tuomet siužetui pavyko atliepti tikrovę.

Filme veikia ir visiems pažįstama viešoji sveikatos sistema, kurioje nėra vietos rūpesčiui, kuri neatsiliepia į merginos psichologinę krizę, bet puikiai susitvarko su jos vaikinu patalpindama jį į uždarą ligoninės skyrių su mažu vieline tvora aptvertu kiemeliu. O aplink žygiuoja kariuomenė, kad gintų laisvę. Iš miego išbudina NATO naikintuvų ūžesys. Ką visa tai reiškia? Interpretuoti padeda filmo žiūrėjimo kontekstas. Nuo to laiko, kai buvo kuriamas filmas, karinės grėsmės nuojauta tapo tik dar didesnė, o riba, kai jėgos struktūros saugo laisvę arba ją atima, vis labiau miglota.

Iš interviu su režisieriumi A. Blaževičiumi supratau, kad moters pasirinkimas pagrindiniam vaidmeniui buvo sąmoningas, nes kitaip po miestą būtų bėgiojęs vyras herojus. Tai, o ir Žygimantės Elenos Jakštaitės aktoriniai gebėjimai, filmą sustiprino trigubai. Ji gyva ir pažįstama, norėčiau pamatyti jos bėgimo tęsinį. Taip pat norėčiau, kad jame nebūtų vyrų vytų, kurie neišlipa iš stereotipų rėmų.

Beje, filmas pasirodė artimas „Man dvim keli“ (rež. Marija Kavtaradzė). Ir viename, ir kitame vaizduojama mano amžiaus, mano socialiam burbului gerai pažįstama terpė, ir taikliai. Nors ir perdėtai šaržuojamas disfunkcionalumas, nepateikiama atspirties taškų ir kelių atsigauti. Kad ir kaip būtų, tikiu, jog sesės Marija ir Teklė Kavtaradzės, kartu su A. Blaževičiumi rašiusios scenarijų, reikšmingai prisidėjo prie filmo gyvybės.

Nors vilties lietuviškame kine nėra, vilties dėl kino pakanka. Tačiau prekybos centrų reklamų kūrėjai tobulėja dar sparčiau ir mūsų fantazijas peni taip įtaigiai, kad galime imti ir nepastebėti, kaip jos nutolo nuo realybės.