Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Atstovauju tai pusėtinai išprususiai liaudžiai, kuri skaitė „Šiaurės Atėnus“, bet neapkentė ilgus metus juose spausdintų Sigito Gedos dienoraščių. Todėl iš lentynos ištraukti Rimanto Kmitos monografiją „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ sumasino ne poe­to asmenybė, bet estetiškai ir taktiliškai kone tobulas knygos leidimas. Taip pat sukilę lūkesčiai dėl lietuviškos publicistikos. Kai tyrėjai leidžia sau nors truputį nepaisyti akademinės biurokratijos, jų monografijas galima skaityti su didesne aistra nei meilės romanus. Neišsimiegojau ir aš, kol neperskaičiau „Ugnies giesmių“.

Neturiu supratimo, ar autorius buvo teisingas visiems S. Gedos veidams, kiek tiksliai atkūrė ar veikiau perkonstravo analizuojamą laikotarpį. Palieku tai aptarti amžininkams. Įtariu, tarp pažinojusių S. Gedą knyga paliks kartų šleifą, tačiau man tai negresia. Galbūt todėl buvau suintriguota ne tik asmenybės tyrinėjimų, bet ir paties autoriaus pasirinkimų, kaip ir ką pasakoti. Apžvelgsiu dvi – S. Gedos ir psichikos sveikatos bei poeto ir patriarchalinės kultūros – temas.

Dažniausiai apie psichikos sveikatos stigmą Lietuvoje kalbama minint įprasčiausią jos pavidalą – gėdą kalbėti apie savo ir artimųjų problemas. Šioje srityje nuveikėme tiek, kad nėra ir nebebus pakankamai psichologių ir psichologų, kurie išklausytų visus, norinčius kreiptis pagalbos. Daug sunkiau nyksta kiti mitai. Vienas jų – psichikos sveikatos supratimas skyrium nuo gyvenimo ir kultūros. Su tuo susijęs psichiką veikiančių vaistų suabsoliutinimas arba asmens, patiriančio psichikos sveikatos sutrikimą, elgesio aiškinimas tik per diagnozes, neurobiologiją ar psichologinius konstruktus. R. Kmita, nagrinėdamas S. Gedos asmenybę, ant šio grėblio neužlipo – įžvelgė psichikos sutrikimams būdingus dėsningumus ir nepainiojo jų nei su morale, nei su kūryba. Netgi paliko erdvės mistinėms patirtims. Kitaip tariant, knygos autorius braižo įvairias punktyrines linijas nagrinėdamas poeto vidų, nebijo cituoti psichoterapinių mokyklų klasikų, bet nesuploja realaus žmogaus. Labai gerai.

R. Kmita įžvalgiai ir įtaigiai atskleidžia skirtingų sovietmečio laikotarpių įtampas, Sąjūdį ir nepriklausomybės atgavimą lydėjusius nusivylimus. Visgi į pat­riarchalinį kontekstą autorius kritiškai nepažvelgia ir taip jį natūralizuoja, nors medžiagos analizei gausu. Nuo anekdotinių kultūrinio seksizmo pavyzdžių, kai visa šeima vadinama vyro vardu („sveikina su Naujaisiais šeimą: Sigitą, Sigitienę ir Sigitukus“), iki daug skaudesnių problemų. Smurtas artimoje aplinkoje pristatomas tik nagrinėjant vidinius demonus arba kartojant naratyvą apie buitinius konfliktus. Apskritai S. Gedos santykiai su partnerėmis, nepaisant kelių paminėjimų apie smurtą prieš jas, visiškai neatskleidžiami – nei kokie jie buvo, nei kaip veikė patį S. Gedą. Tarsi partnerės ir vaikai būtų statistai, neturintys jokios realios veikimo galios. Šiuos klausimus buvo galima kelti net ir išlaikant S. Gedos artimųjų privatumą.

Bendrai knygoje ne kartą aptariamas komplikuotas S. Gedos santykis su buitimi. Su ja susiejama tiek kasdienių praktinių klausimų sprendimas, tiek psichologinės gerovės siekis, tiek intymūs santykiai. R. Kmita rašo: „Banalybės baimė apima ne tik kūrybą, bet ir gyvenimą, baimė būti lėkštam, tvarkingam, ramiam, „ženotam“.“ Gal autorius ir pats pasiduoda tai baimei, priima buities sumenkinimo taisykles? Galit klausti: o kodėl mums turi rūpėti, ar S. Geda skalbėsi savo baltinius? Sakysit, pasvarstymai, kaip poetą paveikė nauji romantiniai santykiai, – pernelyg banalūs, nes svarbiau aptarti konfliktus kultūros srityje ar premijų skyrimo peripetijas? Tuomet klausiu aš: jums santykiai irgi nesvarbūs, ar tai būdinga tik vyrams genijams? Ar visi šie klausimai aktualūs vien moterų biografijoms?

Pastaraisiais metais kvietimas peržiūrėti istoriją ir istorijos pasakojimo tradicijas, įvertinant lyčių aspektus, yra ypač garsus. Pirmiausia į tokį kvietimą atsiliepia tos ir tie, kurie rašo apie moterų gyvenimus. Tačiau turėtų būti taip pat svarbu ir įprasta reflektuoti patriar­chalinės kultūros raišką (ir naštą) vyrų gyvenimuose. Įgyvendinus šį uždavinį, neliktų jokių kliūčių R. Kmitos knygą padėti į svarbiausią lentynos vietą. Juolab kad šis leidinys įgytų tik daugiau aktualumo visuomenėje, dar nežinančioje, kaip transformuoti vyrišką tapatybę.

Aurelija Auškalnytė – įgijusi psichologės išsilavinimą, dirba nevyriausybinėse, žmogaus teises ginančiose, organizacijose.