Aurelija Auškalnytė. O kokia tavo socialinė lytis?

Aurelija Auškalnytė. O kokia tavo socialinė lytis?
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Paauglystėje ant popieriaus surašiau visus mėgstamiausių rašytojus. Buvo malonu vis užmesti akį į tą olimpą ir jausti, kad sąrašas geriausiai apibūdina, kas esu aš. Jame, žinoma, nebuvo nė vienos moters pavardės. Kiek apskritai tuomet buvau perskaičiusi moterų rašytojų kūrinių, pažiūrėjusi moterų režisuotų filmų? Pakaktų vienos rankos pirštų. Todėl nieko keista, kad pradėjusi rašyti pati tekstuose pasitelkdavau vyriškąją giminę. O ir idėjos, kurias norėjau aprašyti, buvo susijusios su „vyriškomis“ patirtimis. Vis paklausdavau savęs, ar tai normalu, ir tuojau nugindavau mintį į šalį. Žodžio „feminizmas“ nebuvau net girdėjusi ir nebuvau mąsčiusi, ką man reiškia lyties tapatybė. Nebuvo terpės ir reflektuoti savo „moteriškas“ patirtis. Panašiomis sąlygomis brendę ir į literatūrą linkę vaikinai per tekstus taip pat neturėjo galimybės reflektuoti savojo „moteriškumo“. Ir aš, ir jie už tai mokėjome tam tikrą, nors ir skirtingą, kainą.

Visi patyrėme istorijų, kurias narstydami galėtume sutrikti: o kokia visgi mano socialinė lytis? Pasijutę saugiai apie tai prabyla ir tie, kurie teoriškai gina neperžengiamą vyriškumo ir moteriškumo ribą. Patys aršiausi tradicinių vertybių (šis nieko nereiškiantis terminas reikalauja atskiro aptarimo) gynėjai tam tik­romis aplinkybėmis geba didžiuotis, kad moka atlikti jų lyčiai esą nepriklausančius darbus.

Jei kalbėtume argumentais, o vieša diskusija apie lyčių nelygybę ar priemones jai sumažinti nebūtų uzurpuota neapykantos ir baimės kurstytojų, galbūt greitai sutartume, kad lyties / socialinės lyties nebegalime suvokti dvinariškai – taip, kaip buvome įpratę vertinti biologinę lytį.

Žinoma, atrandame savo lytiškumą ir jo niuansus. Žinoma, mūsų lytinė raiška gana skirtinga. Tačiau joks kompiuteris, žiūrėdamas į žmogaus smegenis, negali tvirtai pasakyti, kokios lyties asmeniui jos priklauso. Mūsų kūnų savybės, patirtys ir gyvenimo istorijos yra išsidėsčiusios plačioje kategorijų skalėje, kas vienu ar kitu laikotarpiu priskiriama moteriškumui ar vyriškumui, o skalės galuose atsidūrę individai – kraštutinai tik „moteriški“ arba „vyriški“ – tampa labiausiai pažeidžiami, mažiausiai prisitaikę prie visuomenės pokyčių.

Atrodo, jau sutarėme dėl poreikio keisti rigidiškas lyčių normas, pavyzdžiui, kad berniukams svarbu leisti verkti, o mergaitėms – pykti, tačiau būtent XXI a. suklesti toks reiškinys kaip lyties atskleidimo vakarėliai. Į orą šauna rožiniai arba mėlyni konfeti, įsijungia rožinius ar mėlynus dūmus spjaudančios mašinos. Vienas toks įsimintinas lyties atskleidimo vakarėlis Kalifornijoje baigėsi gaisru nacionaliniame parke, kuris gesintas 23 dienas. Anksčiau lyčiai neutralius rankų, kojų, veido kremus gaminusi lietuviška įmonė pastaraisiais metais nutarė parduoti visko dvigubai daugiau, todėl ant vienų pakuočių užrašė „vyrams“, o ant kitų – „moterims“.

Troškimas žmones trūks plyš įspausti į dvinarę lyčių sistemą gali atrodyti netgi komiškas. Kurį laiką važinėjęs dviračiu žemu balkiu mano vyras sulaukdavo pastabų, kad mina moteriškinį dviratį. Tačiau absurdo komedijos kulminacija įvyko turguje renkantis naują, kai pardavėjas taip pasiuto, kad net už rankovės ėmė tempti prie teisingų „vyriškų“ dviračių.

Komiškumas dingsta, kai suprantame, jog lytys nėra tik dvi lygiavertės kategorijos, atsiradusios dėl paprastesnio pasaulio suvokimo. Štai analizuojant smurto prieš moteris reiškinį pastebima, kad smurtautojas moterį laiko mažiau žmogumi. Tai, kas panašu į paprastą kategorizavimą, išties gali reikšti skirtingą kategorijų vertę. Kaip iliustracija iškyla prisiminimas iš studijų metų, kai filosofijos dėstytojas per atsiskaitymą už rašto darbą (auditorijoje buvome dviese) nieko apie jį nepaklausė. Jam tik rūpėjo, „kodėl tokia graži, nekaltos išvaizdos mergaitė rašo tokiomis temomis“. Beje, šis asmuo ir šiandien viešai stoja krūtine už tradicines vertybes.

Daugybė neatsitiktinių priežasčių lėmė, kad moterų rašytojų ir režisierių kūrybą pradėjau pažinti taip vėlai. Istoriškai moterys neturėjo tokių pat sąlygų kaip vyrai išsilavinimui įgyti ir kurti, o kuriančiųjų darbai buvo nustumiami į kultūros pašalius. Todėl moterų knygos taip gausiai neatsidūrė mano miestelio bibliotekoje, kurios dydis leido sutalpinti pripažintus klasikais, bet ne daugiau. Nuorodos į vertingus moterų kūrinius dėsningai nepasiekė ir tais kanalais, kurie apskritai kreipė mano skaitymą, o tuo pačiu ir su(si)vokimą: tarsi nejučia, nes niekas atvirai nesakė, paauglystėje įtikėjau, kad moteris lygu isterija, neracionalumas ir net tam tikras demoniškumas, kurį, pavyzdžiui, iliustruoja kai kurios režisieriaus Andrzejaus Żuławskio filmų veikėjos.

 

Aurelija Auškalnytė. O kokia tavo socialinė lytis?
Širazo gatvelės grafityje pavaizduota, kaip suvokiamas moteriškumo ir vyriškumo bendrumas ir atskirtumas. Dainos Bušeckaitės nuotrauka

 

Ieškodama taikos su savimi panūdau suprasti, kas man yra lytis, atrasti savąjį „moteriškumą“, net jei jis simbolizuotų susitapatinimą su moterų kovos dėl lygių teisių istorija ir sąmoningą maištą prieš stereotipus. Pastaruoju metu pradedu abejoti ir šiuo pasirinkimu, nes jis gali vesti į naujus dvinarės lyties standartus, kurie daugybei žmonių netiks. Siekdama neįsitrūnyti į jokias rigidiškas normas ėmiau klausytis translyčių žmonių patirčių. Kuo daugiau klausau, tuo daugiau jaučiu nežinojimo. Ką gi, nežinoti sveikiau, nei būti įsitikinus viena tiesa, su kuria dantyse eini maršo žingsniu.

Tačiau, mielieji ir mielosios, pažvelgus į šiandienę situaciją, darosi akivaizdu, kad niekas lyties klausimo ir pačios lyties iš mūsų neatims dar ilgai. Matyt, ir mums patiems bei pačioms kelti šį klausimą išlieka labai svarbu. Nebent galėtume įsivaizduoti visuomenę, kurioje lyties tapatybė išvis nustumta nuo pjedestalo. Arba laiką, kai kitos žmones apibūdinančios, bet hierarchijos neįtvirtinančios kategorijos ir savybės taps svarbesnės.

 

/ / /

Straipsnis parašytas kaip bandymas įsilieti į „Literatūroje ir mene“ šiais metais vykstančią diskusiją lyties klausimu.