Aurelija Auškalnytė. Savi ir svetimi kūnai

Aurelija Auškalnytė. Vienplaukiai internete
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Mano kūnas persikraustė iš šalčio į šilumą. Iš pečiumi kūrenamos trobos į centrinio šildymo apgobtą butą. Paaiškėja, kad kūnas šilumoje atsipalaiduoja – nusileidžia pečiai, išsitiesia nugara. Kiekvienas rytas toks pats šiltas. Nors troleibusai pravažiuoja beveik po langais, jų cirpimo visai negirdėti. Garsai dieną ir naktį identiški – vientisas prislopintas miesto ūžimas. Laiko nematuoja nei varnėnai, pagyvėjantys tam tikromis valandomis, nei zylutės, kapojančios izoliacinę medžiagą aplink langus, nei naktį palėpėje lakstanti kiaunė. Patogu.

Migrantų kūnai miške galbūt susėdę prie laužo ir bando išsidžiovinti šlapias kojas. Jie kelionėje, pasiryžime, įsitempę, gyvi. Aplink juos daugybė laikrodžių, net ir tos pačios šaltos kojos – vienas didelis nepatogus laikrodis. Kai išsikrauna telefonas ar dingsta ryšys, nebėra datos, tik laikas. Jų kūnų išvaizda nežymiai skiriasi nuo tipinio lietuvio kūno. Tai yra labai svarbu. Jie bus iškart pastebėti. Bus pasakyta, kad šitie kūnai daro nusikaltimą ir, jei nepavyko jų nustumti, reikia juos įkaltinti.

Galimybių pasus turintys piliečių kūnai iš pradžių suformuoja ilgas tvarkingas eiles patikrai, paskui susispiečia į krūvą priešas sceną. Išsijudina vis stipriau, kai kurie netgi šoka. Probėgšmais dairosi ir iš naujo atranda savo kūnus, besiliečiančius su daugybe kitų kūnų – ne tik savo dalimis, bet ir kvapais, žvilgsniais, virusais. Dar neseniai sename filme pastebėtas susispietusios minios vaizdas kėlė diskomfortą. Dabar kūnų buvimas taip arti netgi jaudina.

Kūnas, kuris užsikrečia, kuris pavargsta, kurį skauda, smenga vis giliau į save. Grimzta į savo paties dumblą. Praūžus panikai, kad reikės viską atšaukti, kad sugrius visa rutina ir bus neįgyvendinti, regis, svarbūs įsipareigojimai, kūnas atsipalaiduoja. Šis dumblas yra tikroji SPA. Galima tylėti. Galima sap­nuoti visų rūšių sapnus ir tarpuose pastebėti sienos nelygumus. Pro langus matosi properšos debesų masyvuose.

Pristatančių maistą į namus kūnai užgožti didelių kvadratinių kuprinių. Jie beveik nematomi. Pralekia visomis transporto priemonėmis kaip žaibai.

Į virtualų susitikimą susirinkę kūnai yra dvimačiai. Jau seniai išmokę nutildyti savo mikrofonus, kai nekalba. Tai jie ir nekalba. Jų veidai neįskaitomi. Labai užsiėmę penkiais dalykais iš karto. Apimti iliuzijos, kad sutaupys laiką jį eikvodami. Dar keistesni hibridinio renginio dalyvių kūnai – išstatyti prieš galimus nuotolinius žiūrovus, prieš puikią techniką ir technikus, kurie pasirūpins kokybišku ir sklandžiu eteriu. Keli kūnai yra čia, bet jie vienas su kitu nesusitinka, jie skirti kažkam, kas kybo ore. Pro jų kalbas prasimuša technikų prunkštimas, kol vieni kitiems rodo juokelius telefonuose.

Kūnai skafandruose – suspausti ir aprasoję. Nežinau, kaip teka jų laikas. Turbūt sutrikęs. Kaip ir laik­rodis, pranešantis, kada būtų gera užkąsti ar nueiti į tualetą. Visa tai atidėta į šalį. Galbūt plėšrus alkis pažadins juos vidury nakties ir šie atvers šaldytuvą su visa jo šviesa. Gerokai po to, kai paskutinį kartą nusivilko skafandrą.

Kai kurie kūnai ar kūno dalys tarsi aptirpę. Per ilgai jų niekas nepalietė ar kaip tik sužeidė. Tuomet visai nebeaišku, ar kūnas alkanas, ar sotus. Arba kokį maistą labiausiai mėgsti. Ir kokie prisilietimai kelia malonumą. Tokie kūnai atranda save veidrodyje kaip svetimą ir netinkamą.

Pažeidžiamumo akimirką kūnai gydo kitus kūnus. Slaugytoja su nestilinga šukuosena glosto mano nugarą atliekant skaudžią procedūrą. Praeiviai kaip vaiką pakelia nuvirtusį dviratininką. Vienas iš jų dar akimirką laiko ranką ant peties, įdėmiai žiūri į veidą. Ant kėdės kieme sėdanti moteris neapykantos šurmulyje galiausiai tvirtai ištaria: duonos ir vandens iš žmonių atimti negalima. Šalia esantis padeda viską į šalį, klausosi.

Draugai