Justino Stacevičiaus / LRT nuotrauka
Prieš metus Italijos Santarkandželo festivalyje teko netrumpai kalbėtis su Pietų Afrikos Respublikoje gimusia ir Šveicarijoje kuriančia aktore Ntando Cele. Pamenu, kaip skeptiškai ji vertino rase ir lytimi grįstą juodaodžių moterų integraciją į kultūros politiką. „Gerai, suteiks jie mums daugiau galimybių kurti. O kas toliau?“ Atsakiau, kad visuomenė įpras matyti juodaodes moteris kaip lygiavertes kūrėjas, vadinasi, mažės nepasitikėjimas ir neigiamas nusistatymas. Ji pakartojo: „Gerai. O kas toliau?“
Šį pokalbį iki šiol prisimenu pagalvojusi apie Lietuvos kultūros politiką ir kasdienybę. Labai retai kultūros atstovai rimtai, nuodugniai svarsto, link ko juda pati sritis: kuri nors įstaiga, kuri nors meno sritis, kuris nors jungtinis projektas ar tiesiog Kultūros ministerijos palaikoma kultūros politika. Vieniems klausimas tiesiog nekyla, kitiems patogiau jį ignoruoti. (Tam palankus populiarus naratyvas: kultūrai nereikia savęs įrodinėti, ji reikšminga savaime.) Vis dėlto svarbu jį kelti, nes žmonės šioje srityje dirba labai daug, bet vis tiek lieka oficialių įtakų paraštėse, neturi pagrindo tikėtis apčiuopiamai augančio atlygio ir gyvena nuolatinėje nekonkretumo būsenoje.
Jei kalbėtume vien apie liaudies kultūrą, kurios tikslas yra burti žmones ir palaikyti ryšius konkrečioje žmonių grupėje, neapibrėžtumas būtų suprantamas; tokia kultūra yra vertinimo kriterijų nereikalingas gyvenimo būdas. Tačiau šiuolaikinėse visuomenėse ministerijos seniai įtvirtino kultūrą kaip valstybės politikos ir ekonomikos dalį. Vadinasi, šios, kaip bet kurios kitos ekonomikos šakos, atstovai turi atitikti nustatytus profesionalumo kriterijus, taip pat – kurti inovacijas ir pridėtinę vertę.
Meno kūrėjai (turbūt) pasakytų, kad kultūros ir meno vertė vargiai išmatuojama: labai sunku atrasti rodiklius ir priskirti kriterijus sričiai, kurios prigimtis glūdi ritualuose ir tarpasmeniniuose ryšiuose. Kita vertus, tie patys autoriai, paprastai padedami prodiuserių, privalo paaiškinti galimą savo idėjų ir darbų vertę rašydami projektus, o juos įvykdę – pagrįsti, kad bent iš dalies tikslai buvo pasiekti. Tokia sistema leidžia pamatuoti, ką tam tikru laikotarpiu nuveikia konkretūs menininkai: kiek mokosi vieni iš kitų, kiek naujų darbo vietų sukuria, kaip gerina darbuotojų veiklos sąlygas, kuo remdamiesi formuoja menines įstaigų programas ir grindžia jų poreikį bei inovatyvumą.
Atskirai žvelgdami į kiekvieną kategoriją pamatytume, kad, palyginti su kitomis sritimis, kultūra veikia gana neprofesionaliai. Kurti edukacines platformas profesionalams, regis, net nėra poreikio. Gerųjų pavyzdžių analizė paprastai nežengia toliau nuo teorijos. Darbo paieškos platformose siūlymų dirbti kultūros įstaigose yra nedaug. Darbuotojams labai retai užtikrinama šis tas daugiau nei nekonkurencinga alga. O meninių programų turinys paprastai remiasi vadovaujančio asmens skoniu ir supratimu – lygiai kaip ir tariamas planų poreikis bei inovatyvumas.
Tam yra priežasčių. Pavyzdžiui, dauguma kultūros įstaigų nesugebėtų išsilaikyti be valstybės paramos, o stingant pinigų trūksta sąlygų inovacijoms ir edukacijai. Nesant aiškaus veiklos pagrindo, juo paprastai laikomi konkretūs menininkai ir taip ugdoma kitų darbuotojų priklausomybė nuo vadinamųjų genijų.
Šiame tekste nesigilinsiu į finansines kultūros ypatybes; tai, kad be rimtos finansinės valstybės paramos neišsilaikytų beveik nė viena šios srities įstaiga, yra atskiro tyrimo klausimas. Deja, tai žemina ir pačios srities prestižą. Tačiau pasirinkusieji joje likti įtiki kitokiu prestižu: laisvė kurti be didelių finansinių įsipareigojimų yra privilegija.
Studijų metais teko rengti keletą interviu apie profesionalių aktorių galimybes stiprinti profesinius įgūdžius. Tarp atsakinėjusiųjų vyravo tokia nuomonė: aktoriai natūraliai tobulėja dirbdami. Teoriškai atsakymas teisingas, tačiau drauge jis liudija motyvacijos ir poreikio augti stygių, prarastą galimybę gauti vietiniame lauke dar nežinomos ar plačiai nenaudojamos informacijos. Kitose srityse profesionalai neturi prabangos tobulėti tiek, kiek jiems norisi. Pavyzdžiui, medikai – kiek mūsų norėtų eiti pas tuos, kurie neatnaujina savo žinių ar įgūdžių. Kitas pavyzdys – neseniai teko susidurti su aukšto lygio kibernetinės apsaugos specialistu, kuris teigė mokymuisi kasmet skiriantis bent 100 valandų.
Stebint paraiškų kiekius Lietuvos kultūros tarybos mobilumo (anksčiau – edukacijos) stipendijoms gauti, galima manyti, kad padėtis keičiasi. Tačiau pozityvumas slopsta pamačius, kad individualių ir net pradedančiojo kūrėjo stipendijų prašoma kur kas daugiau. Pavyzdžiui, 2024-aisiais individualioms stipendijoms pateikta 1051 paraiška (paremta 277), pradedančiojo kūrėjo – 346 paraiškos (paremta 108), o mobilumo – 309 paraiškos (paremta 126).
Kitas kriterijus – darbuotojų skatinimo sistema. Kultūros įstaigose retai rasite papildomų naudų paketą: sveikatos draudimą, galimybę apmokėti sporto ar psichologinės gerovės paslaugas. Tai gali nutikti, pavyzdžiui, kino teatruose, tačiau šios įstaigos veikiau laikytinos į komerciją orientuotais verslais: jos užsiima produkcijos pardavimu, o ne kūrinių gamyba. Priedai už gerus darbo rezultatus kultūros įstaigose žadami retai, nes teigiama: esi laisva(s) siūlyti savo projektus ar papildomus darbus – jei sugalvosi, iš kur gauti pinigų, jų ir turėsi. Toks yra įprastas atsakymas į darbuotojo klausimą apie profesinį ir finansinį augimą: įstaiga negali nieko žadėti ar siūlyti, todėl atsakymas papuošiamas viltimi, neva būsi laisvas veikti ir viskas priklausys tik nuo tavęs. Kitaip sakant, darbdaviai atsikrato atsakomybės sudaryti konkurencingas sąlygas. Ši laisvė veikti ir atvirumas iniciatyvoms patraukia dalį žmonių: darbuotojus ar kūrėjus, kurie mainais į kitur įprastas garantijas sutinka investuoti niekaip neapmokamą savo pačių laiką.
Šiame kontekste naują prasmę įgyja chrestomatinis posakis „jei gali nekurti – nekurk“. Dažniausiai jis vartojamas siekiant pasiteisinti dėl savo neveiksnumo arba norint pažeminti kitą (beje, pažeminimas teatre daug metų apskritai laikytas sėkminga motyvavimo sistema, bet tai jau kita tema): suprask, negaišink kitų laiko savo menkavertėmis kūrybinėmis sapalionėmis. Tokia prasme šį posakį vartoja asmeninių ambicijų ar lūkesčių neišpildę žmonės. Tačiau ketinantiems kultūros laukui paskirti gyvenimą ar išmėginti jame karjeros galimybes tikrai verta gerai pagalvoti, ar kūryba išties yra tokia svarbi ir neišsemiama, kad jaučiatės pasiryžę patys save nuolat skatinti ir savarankiškai ieškoti, ko mokytis, kuo sekti ir kaip eiti toliau. Niekas iš šalies jums to neparodys: nei autoritetai, nei įstaigų vadovai, nei politikai, nei žiniasklaida, nei visuomenė. Motyvuos vien asmeninis poreikis kurti.
Kai kelerius, keliolika ar keliasdešimt metų žmogus eikvoja savo jėgas ne tik kurdamas, bet ir savarankiškai ieškodamas motyvacijos, tampa nebepatogu klausti: o kas toliau? Per daug energijos ir vilčių sudėta į kelią kultūroje, kurios poreikiais ir rezultatais esame priversti nuolat spekuliuoti. Juolab kai kurie aiškiai jaučia: toliau nieko nėra. Būti Lietuvos kultūros dalimi reiškia užsidaryti siaurame žmonių rate, kiekvieną savo žingsnį vertinti ir pateikti kaip išskirtinai svarbų, savo pasiekimus apibrėžti vietiniais apdovanojimais (o tarptautinius laikyti dieviškumo įrodymu). Naujas kūrinys, naujas bendradarbiavimas, naujas apdovanojimas yra verti džiaugsmingo paminėjimo. Lygiai taip, kaip bet kokie augančio vaiko ar bręstančio paauglio pasiekimai. Bėda ta, kad dažniausiai tuo ir apsiribojame, patys nuo savęs slėpdami tikrovę: tai nelabai ką keičia.
Galima teigti, kad (neskaitant kuklių išimčių) kultūra Lietuvoje neturi sistemos, kuri leistų nuosekliai augti, padėtų pažinti geriausius ir ne tokius gerus kolegų pavyzdžius, pasiūlytų žmogui bent jau tiek pat, kiek jis siūlo kultūrai. Šito nėra. Beveik visa sritis laikosi ant dviejų rūšių žmonių: daugybės vargšelių, kuriems reikia viską atleisti, nes jie labai aukojasi, ir keleto stiprių asmenybių, kurios greitai iškyla, nes tiesiog iš prigimties turi daugiau ambicijų ir tvirtumo savo vizijas iškelti aukščiau nei nerašytos tradicijos.
Taisyklės ir įpročiai lemia, kad kultūros įstaigos vargiai gali konkuruoti darbo rinkoje. Tai reiškia, kad žmonėms, kurie turi puikius gebėjimus nutiesti bėgius inovacijoms ir sukurti pridėtinę vertę, kultūra retai gali pasiūlyti konkurencingas darbo sąlygas.
Kita vertus, kultūros srityje nesunku sulaukti pripažinimo: tikslingiau, kryptingiau, nuosekliau dirbantys žmonės greitai tampa matomi. Taip yra, nes kultūros laukas palankus fiktyviam tobulėjimui: turime geras sąlygas stovėti vietoje ir tikinti, kad vien egzistuodami esame vertingi, o tobulėjame vidumi, tad materialistams sunku tai pamatyti. Teigiame darantys dalykus, kurie yra labai svarbi kokios nors ekosistemos dalis. Tvirtiname turintys mistiškai svarbų vaidmenį, leidžiantį nekreipti dėmesio į aplinkinį pasaulį ir net užsiimant atsako reikalinga veikla neigti elementarių žmogaus poreikių reikšmę.
Esame tikinami, neva menininkai žino geriau, o pasiekę tam tikrą lygmenį ir patys įtikime suvokiantys pasaulį aiškiau už kitus. Todėl ir viliamės, jog visuomenei pakaks vien to, kad kursime iš širdies ir mėgsime savo darbą.
Gerai. O kas toliau?