Aušra Maldeikienė. Balsas iš dugno

Aušra Maldeikienė

 

Šiek tiek ironiškai apibendrinant, privalu sutikti, kad dugno įvaizdis Lietuvos politologijos tyrinėjimuose yra labai stiprus. Gerai prisimenu, kaip dar Nepriklausomybės aušroje akademikas Eduardas Vilkas aiškino, kad ekonomika pradės kilti, kai pasieks dugną. Per kiekvienus rinkimus vėl ir vėl užduodamas klausimas, ar gali būti dar blogiau ir ar jau esame dugne. Ir va dabar jau nuosprendis (tikrai ne paskutinis): „...aukšto rango valdžios pareigūnų politinės atsakomybės kartelę nuleidome iki visiško dugno.“ Tai dabartinio Lietuvos prezidento žodžiai.

Politiką vargu bau galima vadinti valdžios pareigūnu, o demokratijoje nustatyti jo rangą bus dar sudėtingiau. Vis dėlto būdama viena iš vienuolikos Lietuvoje rinktų parlamentarų, kurie atstovauja 450 mln. europiečių, lyg ir priklausau to politinio dugno herojams.

Ar jaučiuosi kalta, kad taip žemai smukau? Jaučiu kaltę neįgaliesiems, pasmerktiems džiaugtis, kai gauna darbą praktiškai vergovinėse struktūrose, vadinamose socialinėmis įmonėmis, nes kitaip jie lieka įkalinti namuose. Jaučiu kaltę, kad nepajėgiu padėti žeminamoms moterims, kurių bėdos pernelyg dažnai nurašomos kaip jų pačių negebėjimas tvarkytis. Jaučiu kaltę persidirbantiems vidurinio sluoksnio žmonėms, kurie neproporcingai priversti tempti visą valstybės išlaikymo naštą. Jaučiu kaltę viešojo sektoriaus žmonėms, kuriems ilgus metus žadama, bet galiausiai adekvatų atlygį vėl keičia kalbos apie pašaukimą. Jaučiu kaltę, nes, nors bandžiau apie tai kalbėti metų metus, rašiau knygas, vadovėlius, vežimas nė iš vietos. Kaip suprantu, kalbėjau ne tais žodžiais ir rinkausi ne tuos faktus. Neprisibeldžiau prie pakankamai didelio žmonių skaičiaus širdžių ir protų.

Tačiau nejaučiu jokios nei asmeninės, nei grupinės kaltės, kad Lietuvoje politinis laukas apsėstas saldžių gražbylių, kurie it žonglieriai mėto kamuoliukus su užrašais „sutarimas“, „gerovė“, „vienybė“, „bebaimės tautos dukros ir sūnūs“, „teisybė“, „inovacijos“, „žalumas“. Tų kamuoliukų daug, bet jie tuščiaviduriai. Ir čia klausimą jau galime pakreipti kitu kampu.

Pirma, kaip suprasti, ar jau tikrai esi dugne, kai politikoje „dugnas“ yra ne fizinė, o moralinė sąvoka? Ir kokios virvės gali padėti kopti aukštyn? Galiausiai, kaip šias ir kitas tuščiavidures sąvokas užpildyti realiu turiniu?

 

Politinė ekonomija kaip išeities taškas

Nors Lietuvos prezidentas dar 2018 m. rudenį viešai ir, kaip jam įprasta, su komišku išdidumu atšaukė politinę ekonomiją, paskelbdamas ją neegzistuojančiu mokslu, tačiau būtent ji šimtmečius padėjo žmonėms atsakyti į tuos kelis minėtus klausimus.

Politinė ekonomija jungia politiką (sutarimus dėl bend­rų reikalų ir jų svarbos) ir ekonomiką (sutarimus dėl to, kas ir kaip gaus materialinę naudą, kas mokės už neįkainojamus švietimą, sveikatos apsaugą, valdymą, gynybą etc.). Bet svarbiausia net ne tai – politinė ekonomija nuo gimimo antikos laikais svarsto apie moralinius dalykus ir apibrėžia etikos lauką, nes tik atsakymas į klausimą, kas tam ar kitam žmogui ir jų grupei yra teisinga, leidžia spręsti, kurie dalykai yra bendras gėris, o kurie turėtų likti disponuojami asmens.

Politinė ekonomija neniekina ideologijos, nes šis mokslas aiškiai rodo, jog žmonės skirtingi ir jų interesai skirtingi, tad, nori nenori, priešingų interesų sankirtos gimdo neišvengiamus konfliktus. Kai kas nors šaukiasi nediferencijuotos abstrakčios vienybės, išties kviečia pasirinkti nedemokratinį, autoritarinį sprendimą. Atpažinti tokias užmačias nesudėtinga, jas gražiai išduoda kalbos apie „vienybę“, „amžinas vertybes“ ar „sutarimus“.

Demokratinis valdymas vietoje abstrakčios vienybės „regi“ normalų, absoliučiai gerbtiną interesų skirtumą, iš esmės neegzistuojančias amžinąsias vertybes keičia artikuliuoti tos ar kitos aiškiai apibrėžtos gėrybės siekiniai, sutarimas čia matomas kaip skirtingų grupių kompromisas. Visas šis politinis laukas daugiau ar mažiau sėkmingai veikia esant partijoms, parlamentui ir griežtai nustatytoms žaidimo taisyklėms.

Partijos jungia skirtingiems interesams atstovaujančius žmones ir argumentuodamos remiasi jiems artimomis teisingumo, sąžiningumo, laisvės etc. vertybėmis. Sunkiausias darbas atliekamas parlamentuose – čia mąstoma, renkami faktai, formuluojami argumentai ir bandoma jais, o ne valia pakeisti oponentų poziciją. Galiausiai praktiškai bet koks sprendinys gimsta kaip nuolaidos vieni kitiems, ir taip užtikrinama, kad bent kurį laiką turėsime santykinį balansą ir sutarimą.

Madinga pastarojo meto politinės retorikos klišė: „Dabartinis prezidentas Gitanas Nausėda iš esmės skiriasi nuo prezidentės Dalios Grybauskaitės.“ Kad ir kaip žiūrėčiau, tų esminių skirtumų matau labai mažai. Taip, jie skirtingų lyčių; vienas didžiuojasi ūgiu, kita tuo vargu ar gali pasigirti; viena abstraktokai akcentavo kovą su oligarchais ir korupcija, kitas (taip pat abstrakčiai) žada kurti gerovės valstybę. Vienas esą labiau inteligentiškas, kita – griežtesnė ir santūresnė.

Kas juos sieja? Tiek D. Grybauskaitė, tiek G. Nausėda nesuvokia, kokia didelė vertybė yra pažiūrų bei mąstymo įvairovė ir tai įteisinantis partinis gyvenimas, jau kelis šimtmečius kuriantis modernią Vakarų demokratiją. Blogiausia, kad juos sieja tas pats polinkis tuščiai moralizuoti, o ne svarstyti, pateikti atsakymus, o ne sau ir visuomenei kelti klausimus.

Būsiu tiesmuka: nors kalbomis abu labai mėgsta grąžinti duoklę Vakarų demokratijai, bet širdyje ilgisi rytietiškos tvarkos. Tvarkos, kur visi žino, kas yra tiesa, kas yra gerovė ir – svarbiausia! – kas yra ponas.

 

Dugno peržvalga

Lietuvos politika pilka, neįdomi ir nevaisinga, nes tai ne politika, o nekaltų mergelių spektakliai prieš potencialius jaunikius, iš paskutiniųjų stengiantis įrodyti sau ir kitiems, kad esi doras ir tyras amžinojo gėrio šaltinis. Kalbi nuolankiai, savo vertybes skubiai pritaikai prie to, ko, manai, iš tavęs tikisi. Ir – šiukštu – niekada nepyksti. Pykti negražu. Juk veidas tada susiraukšlėja ir vaizdialis pasidaro nekoks. Šaržuoju? Deja, ne. Pasižiūrėkime, apie ką kalbėjo politikai, vertindami prezidento veiklą.

Ramūnas Karbauskis aiškino: „...prezidentui liūdna matyti, kaip opozicija nesupranta, kad valstybei reikia darnos ir bendro darbo.“ Ir tuoj pat dėstė su ja negalintis sėsti prie bendro stalo, mat „opozicija bando padaryti blogiau Lietuvai“. Kad ir kaip vertintum, šiose ir panašiose kalbose logikos bei išmanymo labai mažai jau vien dėl vaikiško tikėjimo, kad tavo tiesa ir yra tikroji.

Kitos partijos lyderis Gintautas Paluckas, paprašytas įvertinti Lietuvos prezidento veiklą, vėl ir vėl kalba apie inteligenciją ir politinę kultūrą, kuri „bus kilstelta aukščiau“. Išskirtine bėda šis socialdemokratas (???) nurodo esą nesi­skaitymą su visuomenės nuomone ir net su „duomenų atvirumu“, kurį prezidentas turėtų įveikti.

Nevarginsiu daugybe tokių ir panašių „inteligentiškų“ citatų, terodančių, kokioje intelektualinėje glūdumoje tupi ši esą kairioji partija, kuomet net jos vadas negeba matyti iš prezidentūros akivaizdžiai slopinamų visų žmogaus teisų klausimų ar net atvirų prezidento žmonos provokacijų, kai pernai rudenį pastaroji prezidentūroje suruošė renginį, kuriame moralizavo apie moteris ir jų pareigas šeimai.

Lietuvos prezidento parama Lenkijos valdančiajai partijai, kuri ideologiškai konfliktuoja su Europos Sąjunga, irgi mažų mažiausiai kontroversiškas klausimas, ir, vertinant iš socialdemokratinės perspektyvos, jis turi būti labai rimtai artikuliuojamas.

Vis dėlto kita įtakinga socialdemokratų partijos narė Rasa Budbergytė tvirtina, kad „socialdemokratai yra toje pusėje žmonių, kurie prezidentą vertina teigiamai“. Iš kairiosios perspektyvos šis sakinys atrodo tikrai komiškai, tačiau pats savaime nėra blogas, mat tiesiog atskleidžia politikės simpatijas. Problema kita: ar gali būti rimtai vertinama tokia politikė, kuri sakosi esanti kairioji, socialdemokratė, tačiau negeba matyti, jog G. Nausėdos siūloma gerovės Lietuva neapima jokios žmogaus teisų dimensijos, o visa ši gerovė teturi agresyviai ekonominį pavidalą?

Kita vertus, debatuose dėl mokestinių sistemų, kurios esą būtų palankesnės gaunantiems mažesnes pajamas, prezidentas kalba apie didesnes išlaidas, bet aiškiai nesako, kieno sąskaita. Žinant, kad tuo pat metu derybose dėl naujos ES paramos perspektyvos G. Nausėda agresyviai stumia stambiems Lietuvos ūkininkams palankias išlygas, atrodo, jog už tą nausėdinę gerovę vėl siūloma mokėti vidutiniokams.

Neabejoju R. Budbergytės gera valia ir gerais norais, bet taip pat neabejoju ir jos absoliučiu negebėjimu analizuoti ir atstovauti kairiems idealams.

Kitų partijų kalbų (jos visos tokio pat intelektualinio lygmens, nors politiškai labai inteligentiškos) neminiu dėl vietos stokos, ne dėl kokių asmeninių preferencijų.

 

Virvių paieškos

Kokio prezidento ir kokių politikų norėtųsi man, politikei? Tokių, kurie mąsto ir geba suvokti, kad mėtydamas pinigus į kairę ir į dešinę nekuri jokios naujos Lietuvos. Tokių, kurie mąsto, o ne blaškosi. Tokių, kurie supranta, kam atstovauja, ir suvokia, kur jų mąstymo raudonos ribos. Tokių, kurie patarėjais renkasi už save protingesnius, geriausiai priešingos nuomonės žmones. Tokių, kurie gerbia tikrai aukštos klasės profesionalus ir – svarbiausia – geba juos atpažinti, net jeigu nejaučia jiems asmeninės simpatijos.

Visiškai asmeniškai aš, kaip jau garbaus amžiaus, dar galutinai nuo vėžio neišsivadavusi vieniša moteris, rudenį balsuosiu už tuos, kurie man nežadės amžinojo gyvenimo (tam turiu Bažnyčią), kurie nekliedės apie nemokamas gėrybes, o aiškiai pasakys, kas, kiek mokės už švietimą bei sveikatos apsaugą ir kiek realu, kad tos sumos augs, ir už tuos, kurie suvoks savo asmenines ribas, t. y. nuolat mokysis. Tuos, kurie apdovanoti humoro jausmu ir autoironija.

Draugai