Nekrologoas skaitytas Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje 2024 m. rugsėjo 10 d.

 

Asmeninio archyvo nuotr.

 

Argi ne ironiška, ironijos meistre, kad taip netikėtai laiminame tavo pelenus amžinai kelionei. Taip ir skamba ausyse tavo šypsnio kupinas: „Baikit, che-ebra“ su ištęsta „e“. Žinome, kad kiekvienam iš mūsų būtum sukūręs „superinį“ (kaip mėgsti sakyti) nekrologą, šmaikštų ir turiningą. Be abejo, stilingesnį už šį... Tu mėgsti juokauti: „Aš turiu jaunystės geną.“ Tuo tiki ir moki mėgautis gyvenimu, įsijausdamas į vienokį ar kitokį jo siūlomą vaidmenį. Vienas tų vaidmenų – būti bastūnu. Ko gero, tai tavo į lietuvių literatūrą įvestas žodis, metafora sau. Jei ir esi bastūnas – tai egzistencinis, ir šito neslepi savo kūryboje. Įsijautęs į save kaip bastūną, parašei savo brandžiausius kūrinius jau sulaukęs penkiasdešimties ir per paskutinius 19 metų padarei stebėtinai daug. Už tai esi pagerbtas, apdovanotas. Šiuo požiūriu esi platoniška asmenybė, kuri visa savo pilnatve ir gyliu atsiskleidžia, anot Platono, tik perkopusi į šeštąją gyvenimo dešimtį: tik nuo tada žmogus gali valdyti valstybę.

Klajoji po svečias šalis palyginti saikingai – pasaulio lietuviai savo trajektorijomis tave nurungia, bet tu nesi turistas, mėgsti bendrakeleivius ir dažniausiai vyksti su konkrečiu kūrybiniu tikslu. Todėl nė vienas už Lietuvos ribų žengtas žingsnis nenuėjo veltui ir įsispaudė tavo kūryboje. Esi vienas iš pasaulio lietuvių, kurių vardu ir kalbu šiame tranzitiniame sau ir pasaulio lietuviams mieste, Vilniuje, visų lietuvių sostinėje. Pasaulio lietuviams aiškini, kad iš jų – „nieko gero“, jei jie nėra Lietuvos patriotai. Ir tu teisus...

Man šią akimirką tinka kalbėti pasaulio lietuvių rašytojų vardu, juk esu viena iš jų, pusė manęs giliai panirusi į graikišką Kipro kultūrą, kuri mus su tavimi ir suvedė per vertimą, per netikėtą pažintį tavo pamėgtuose Atėnuose. „Graikai yra tragiška ir liūdna tauta“, – sakai. Tai gali pastebėti tik jautrus, įsiklausantis į kitos kultūros pulsavimą ir ją perprantantis žmogus. Todėl per penkiasdešimtmetį Palangoje Algirdas Kaušpėdas tave pavadino „Graiku Rora“ (aliuzija į Niko Kazantzakio „Graikas Zorba“). Taip, tam tikra dalele esi ir graikas – tragiškas ir liūdnas. Bet – mes nepamirštame – turintis jaunystės geną ir juo besididžiuojantis.

Tu vertini literatūros vertimą kaip meną ir pats suradęs progą verti iš tau gerai žinomų anglų, rusų ir lenkų kalbų. Atvirumas pasauliui teikia savitumo tavo stiliui, kurio niekas neatkartos, nes tai neatkartojama, sodru; esi iš tų autorių, kurio kūryba suskamba kitomis kalbomis. Dosnus rašytojas visados palieka erdvės vertimui tarp savo kūrybos eilučių. Taip, esi dosnus kūrėjas, žeri metaforas, moki dalytis savo jausenomis ir už tai sulauki dėmesio, kuris ateina ne tik iš Lietuvos. Nors nuolat kartoji, kad tau pakanka lietuviškos auditorijos ir brangesnės už ją nesą, tačiau nori būti žinomas ir už savo šalies ribų. Sakyčiau, esi atidus ir budrus literatūrai, rašomai už Lietuvos ribų. Tiesa, kelis pasaulio lietuvių rašytojus esi pavadinęs grafomanais, tačiau tai veikiau skamba kaip mylinčio tėvo pliaukštelėjimas: „Klausyk, tapk geresnis, auk.“ Vertini išeivijos autorius ir ne vienam Lietuvoje esi atvėręs Antano Škėmos, Alfonso Nykos-Niliūno ir kitų kūrybą. Kartą sutikau tave knygyne „Akademinė knyga“, kur ieškojai išleistų Nykos-Niliūno dienoraščių; perbėgai per pavardžių rodyklę kiek nusimindamas, kad ten nėra Rastausko pavardės, ir šyptelėjai: „Et, gaila, na, bet apie mus dar parašys kiti...“

Moki subtiliai priimti iššūkius. Net iš autorių moterų. Sakau „net“, nes esi iš tų, kuris įžvelgia skirtumą tarp vyrų ir moterų literatūros; skirtumą jausminės saviraiškos lygmenyje. „Jis, be abejo, yra, tas kitoks rašymas“, – sakai, kiek pakylėtai žvelgdamas į mylimos lenkų poetės Marzannos Kielar nuotrauką virš knygų lentynėlės. Turbūt tik tokias, vienokiais ar kitokiais talentais apdovanotas moteris, ir tegali mylėti. Visas iš karto, kaip ikonas graikų bažnyčioje, bandydamas jas prakalbinti ir įsiveldamas į prieštaravimų, netikrumo kupiną, gilią asmeninę dramą. „Meilėje aš esu pavojingas“, – prisipažinai viename iš interviu žurnalui „Moteris“. Tačiau tik meilėje mes esame savimi, mylimas žmogau, tik meilė mus ir sudegina iki pelenų, tik iš meilės ir mirštame, atsisveikiname ir tikimės, kad apie mus rašys kiti. Rašys, Rolandai, rašys tol, kol bus gyvų atmenančiųjų. „Kali antamosi“, kaip sako graikai: iki pasimatymo.