Gytis Norvilas. Ilgi kaip šimtmečiai metai

Gytis Norvilas. Ilgi kaip šimtmečiai metai
Vitos Norvilienės nuotrauka

 

...jau dveji treji metai... ilgi. Velkasi kaip virvė. Su tuo pačiu mazgu gale. Keliais mazgais...

Žiūriu pro daugiabučio langą jau gerokai įnaktėjus, spaudžia šaltis, gatvės žibintų šviesoje įkypai smengantis sniegas atrodo it girta tvora. Šaligatviu šiukšlių konteinerių link nubidzena lapė – jos fone šviečia „Maximos“ iškaba. Norėčiau nutapyti tokį paveikslą. Akrilu ar išrūkyti žvake ant stiklo. Lapės judesiuose daug laisvės. Konteineriai jos išdidumo ir savigarbos nesigviešia. Žmogaus sunaikina akimirksniu. O ir uodega pūsta, sveika. Kiek pastaraisiais metais esu matęs – uodegos tabaluoja kaip besivelkančios virvės. Uodegas apninka erkutės, lapės, spiriamos niežulio, jas nusitrina... O gal jau ir nutapiau? Logotipą įsivaizduoju ryškiai raudoną (kaip ir priklauso), visa kita – pilkų tonų.

Ši lapė greičiausiai taip kiekvieną naktį. O gal visa pamainomis dirbanti jų brigada? Žmonės buki, vis drabsto savais dantimis apgraužtus kaulus, sėja į kairę, į dešinę tai, kas likę nuo jų švento stalo, – ir taip neva gelbsti pasaulį, kačiukus, šuniukus, neva dalinasi, o apsisukę vėl šaukia, kad viskas brangsta ir kad taip gyventi nebeįmanoma. Vėl maišo „Maltiečių sriubos“ puodą, nors varguoliais ir bėdžiais turėtume pasirūpinti be akcijų ir terapiškai veikiančio graudinimosi. Gerai, kad bent nebėra tų save diskredituojančių „Knygų Kalėdų“.

Nenustebsiu, jei vieną rytą rasiu į konteinerį (ant jo vis matau paliktą tai M. Šolochovo „Tykųjį Doną“, tai L. Tolstojaus „Karą ir taiką“, tai kitokių knygų, kurios neberado vietos kažkieno naujame interjere) atremtą 3 metrų kokio priešistorinio gyvio šlaunikaulį ar banginio šonkaulį. Ir tai greičiausiai bus šeštas Dievo įrodymas...

Paskelbus Nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatus, socialiniuose tinkluose, ir ne tik juose, buvo rimtai suūžta, kad šiemet šio šonkaulio negavo nė vienas rašytojas, literatas, kad tai neva rodo požiūrį į pačią „nuo amžių amžinųjų šventą“ lietuvių kalbą ir dvasines vertybes. Kiek čia ironizuosi?.. Ironijos žmonės vis labiau nesupranta. Tai irgi simptomas. Nesuvokiu šio sriūbavimo, niekad nesupratau. Lyg egzistuotų menamos kvotos (nors jos, deja, kaip matau, galvose išties egzistuoja), nesupratau kūrybinių sąjungų konkuravimo ir menamo stumdymosi. Menamo interesų gynimo. Reikia daugiau savikritikos, išlipti iš savo gardo. Raudoti reikia dėl to, kad dažnai skirtingų sričių menininkai vieni kitiems neįdomūs, nežino, ką daro kiti, neuodžia kvapo, kitaip tariant, verda savo sultinyje ir nežino kairė, ką daro dešinė. Man regis, elektros ir chemijos tarp skirtingų sričių menininkų daugiau būta vėlyvuoju soviet­mečiu ir ankstyvuoju nepriklausomybmečiu. Tai lėmė ir betarpis bohemiškas gyvenimas, dabar jis nunykęs, nes visi greičiausiai bėgioja kroselius, maratonus ir vieni nuo kitų pabėga. Kai indai nesusisiekia – viens iš kito neatsigers. Kad rašytojai nemato parodų, fotografai neskaito etc. Čia raudų sienos prieigos. Reikia pasakyti ir tai, kad vizualieji menai dabar tikrai stipresni, įdomesni, veržlesni ir profesionalesni. Vizualikai daug labiau kabina ir mane patį. Net meluoja ir vaidina menininkus įdomiau, rafinuočiau. Bent jau nebaigtų paveikslų ant sienų pakabina... Turbūt būtų galima kalbėti ir bergždžiai guostis faktu, kad dabar vaizdų epocha, kalba stumiama į pašales ir pan. Tas tiesa, bet ne argumentas. Literatūroje pasigendu vaizdinių, vizionieriškumo. Šlako, žinoma, visur skersai ir išilgai. Kaip be jo? Kitaip tariant, vizualiųjų menų amatininkystės kartelė tvirtesnė, ir to nepasakysi apie literatus. Tačiau meno kritika, kurios darbo įrankis yra ne kas kita, o kalba, švelniai pasakius, toks Didysis ketvirtadienis ir avinėlį tikrai reikia aukoti, kad visgi prisikeltų... Drąsiai galiu pasakyti: beraštystė yra siaubinga. Tarp vadinamųjų rašytojų ji klesti kaip niekad. Kol nesikeis požiūris į amatą (o jis jau greičiausiai nesikeis), apšalusius automobilių langus toliau galėsime grandyti nagais... Tiesą sakant, net nežinau, kas dabar yra rašytojas? Tas, kuris suvelia teksto veltinį, bet gerai ir gražiai atrodo, neršia socialinių tinklų baseinėliuose? Dažnai tai jauna moteris, mergina, jos dabar madingos, vyrai juk visi patinai, smurtautojai ir prievartautojai – šie, leidyklų požiūriu, komerciškai ne itin perspektyvūs. Na, feministės, klykit, jau rinkit akmenis, klijuokit seksisto etiketę. Juk puikiai mokam tą daryti... O veltinį atvels ir pavers maždaug paskaitomu tekstu leidykla, redaktoriai. Žinia, užsienio literatūrą rašo vertėjai, o lietuvių (ir ne tik) literatūrą – redaktoriai... Nebūtų didelis melas. Galime diskutuoti. Tik ar drįs kas išsižioti? Kai literatūros „žvaigždė“ išsitaria, jog ji („žvaigždė“) nėra filologė (-as) ir kalba jai nesvarbi, o svarbios tik idėjos – norisi tik patylėti ir užsidengti faneros lapu. Siūlyčiau eksperimento tvarka Rašytojų sąjungos nariams duoti parašyti rašinėlį „Kaip aš praleidau vasarą“ – narių skaičius sumažėtų perpus.

Lapė jau grįžta nuo konteinerių, taip pat elegantiškai bidzendama šaligatviu, tik dar aukščiau pakelta galva. Su kažko pilnu „Norfos“ maišiuku dantyse. Dauguma priemiesčio gyventojų miega, tik keli langai dar spigina, viename iš jų labai intensyvus šešėlių teatras. Greičiausiai televizorius transliuoja kovinį, įtempto siužeto ar katastrofistinį... Stebiu šį teatrą – lapė, mirgantis langas, šaltis. Man tinka ir patinka.

Šiukšlių konteinerių turinys jau gerą dešimtmetį tarpšventiniu laikotarpiu paprastai lipa per kraštus ir turbūt realiausiai atspindi dabarties žmogų, o ir BVP augimą. Konteineris – puikus indikatorius. Žmogus puikiai žino, kad atvažiuos šventieji šiukšlių apaštalai didelėmis mašinomis ir atleis visas nuodėmes – utilizuos jau mėnesį iš prekybcentrių temptą tuštybę. Taip žmogus ją apžaidžia, legitimuoja – paslėpdamas ir atsikratydamas. Taip jis nusimeta ir žudiko žymes – net teisiškai „atimdamas“ iš savęs galimybę paskersti karpį (jau nekalbant apie suvartojamą mėsą, kurios, man regis, daug kas jau nebesieja su gyvuliu, jo dalimi, raumeniniu audiniu) ir prisiimti jo mirtį. Mirtį prisiima elektra arba koks „bjaurus ir blogas“ dėdė ar teta kruvina prijuoste.

Lapė apsižvalgo kairėn, dešinėn, bėga per kelią ir neria į krūmą, degantį nuo švytinčio sniego. Krūmas nuo vėjo, regis, net sukasi... O kodėl čiuožykloje (joje jau spėjau patikrinti pačiūžų peilius) visi instinktyviai ima čiuožti ratu prieš laikrodžio rodyklę? Lyg norėdami atsukti laiką atgal. O gal tai tik Koriolio efektas? Prisimenu dar šį vakarą LNDT matytus Oskaro Koršunovo ir Mariaus Ivaškevičiaus „Miegančius“. Po spektaklio jaučiausi lyg vienu sykiu suvalgęs šešis pakelius skirtingų guminukų. Ir ėmė juokas. Juoką ir netikrumo jausmą, kaip ir šį sykį, stiprino pijaras, prasilenkiantis su realybe. Klasika, jau įprasta. Yra spektaklio recenzijų (kažkodėl autorės tik merginos) – skaitykit, nebedetalizuosiu. Jos dar per švelnios. Na, kam nepasitaiko nuslysti nuo pakilimo tako? Normalu. Tik žiūrint retrospektyviai – čia jau tendencija. Ar tik LNDT su O. K. prieš­akyje nesibaudžia tapti guminukų ma(e)nufaktūra? Bet kai geriausiais, pasitikėjimo vertais kritikais tampa influenceriai, jegelavičiūtės ir liaudis – nieko keista, pasitikėjimą savimi išpučia kaip kūčiukų tešlą mielės. Drąsiai toliau fotografuojamės prie sienelių su logotipais – kaip kitaip pasijusti Ž-m-o-n-ė-m-i-s? Tik apšaudant fotografų blykstėms.

Labiausiai stebina tai, jog bilietai perkami, išpirkti. Ažiotažas.

Žiūrovas labai pasikeitęs, norėčiau net parašyti sumenkęs, mažiau išprusęs... Jau ir parašiau. Noriu tikėti, kad klystu ir kažko tiesiog nesuprantu. O man gėda po bet kurio spektaklio jau kokius 8 metus. Kad ir kokį šlamštą parodytų scenoje, žiūrovai stoja ir ploja, stoja ir stoja, reikia nereikia, bet, matyt, jau reikia, jei stoja. Vanjkos vstankos sindromas... Kas čia įvyko? Kada? Man šis klausimas esminis, kad ir kaip būtų juokinga – egzistencinis. Jaučiu, kad išsiaiškinus, paaiškės ir žymiai svarbesni dalykai. Į šį klausimą bandė atsakyti Vaidas Jauniškis esė knygoje „Patirti peizažą“ – tik labai abstrakčiai – lyg ir užčiuopia gaires, bet manęs neįtikina. Visi stoja ir ploja, tomis akimirkomis paprastai sėdžiu, susiimu už galvos ir apsimetu, kad galbūt ne čia pataikiau, apsimetu esąs aklas, kurčias, nebylys, miręs. O kaip kažin jaučiasi pats aktorius?

„Miegančiuose“ išbuvau iki galo. Gyvenime iš spektaklio nesu išėjęs. Esu iš tų, kurie, Lietuvos futbolo rinktinei eilinį kartą pralaimint 0:4, stadiono nepalieka. Būčiau nesuprastas ir 10-mečio sūnaus, kurio galva pramušta futbolu. Bet ir ne dėl to. Turiu paliudyti, kad visa tai jau baigėsi, ir užfiksuoti tą faktą savo akimis, kad nesitęsia, nevyksta toliau. Antraip vaidensis. Čia lyg nesudalyvavus artimo žmogaus laidotuvėse – paskui vis atrodo, kad jis dar gyvas, vaikšto gatvėmis, vis apsipažįsti sutikęs į jį panašų.

Žiūriu į „Sportimos“ manieže ant dirbtinės dangos besiganančius ir futbolo dievams besimeldžiančius vaikus. Pavydžiu tokių bucų, aprangų, apsaugų, tokios aikštės, kokių nematė mano vaikystė. Žiūriu į tą milžinišką žalią dirbtinę pievą vidury žiemos ir vis atrodo, kad į aikštę išbėgs lapė – kaip ženklas, atsitiktinumo spindulys, garantas, kaip kasdienybės ir realybės trikdytoja, kitaip tariant, viltis, kad gali būti kitaip. Grožiuosi ir vogčia džiaugiuosi, kad jų vaikystė tokia, vaikų (tiek mergaičių, tiek berniukų) galybė, ir, regis, Lietuvos futbolas turi ateitį. Kadangi vaikų futbolą daugiau ar mažiau stebiu jau kokius 6 metus – galiu pasakyti, kad tos ateities nebus, kad nė vienas jų nežais nei liverpuliuose, nei barselonose, nei mančesteriuose, nes visi puikiai žinome: Lietuvoje futbolo federacijos nėra, ir tie vaikai, sulaukę paauglystės, išsilakstys kas sau, nes nėra strategijos, politikos etc. Jaunas treneris, paklaustas apie paramą, palaikymą, prasitarė, jog kadai iš federacijos gavo 5 kamuolius, su kuriais žaisti futbolo buvo tiesiog neįmanoma, ir tiek. Pagalvoju, kad daugiau mažiau nėra ir Kultūros ministerijos... Lietuvos vaikų futbolas laikosi vien ant vaikų tėvų ir trenerių entuziazmo, o Lietuvos kultūra – ant kamikadzių. Bet ne futbolas ir kultūra čia turbūt svarbiausi. Vaikai bendrauja, mušasi, verkia, juokiasi – t. y. švenčia gyvenimą (bent taip atrodo) ir puikiai žino: jei rimtai susimaus – bus nušvilpti ir nieks atsistojęs neplos.

Mažesnieji, dar sunkiai susidorojantys su batraiščiais, drąsiai pribėga prie trenerio, atkiša koją su bucu... Treneris lyg patarnautojas per atnašavimą priklaupia ant vieno kelio, išsitraukia nosinę, nušluosto nutįsusį snarglį ar iš skausmo ištryškusią ašarą ir lyg niekur nieko tvirtai užriša jo gyvenimo mazgą.

Tuo metu esu tikras, kad tas daiktas trenerio rankoje buvo ne nosinė, o lapės uodega.

Draugai