Dalia Satkauskytė. Tegyvuoja Nacionalinis biurokratinės apšvietos centras

D. Satkauskytės autoportretas
D. Satkauskytės autoportretas

Rugsėjo 20-osios popietę grįžau iš Lituanistinių institutų strateginės tarybos posėdžio įsiutusi ir įtūžį iškart išliejau feisbuke. Tiesa, paprastai stengiuosi nesiplūsti ir nekalbėti ad hominem, tačiau šįkart teko smarkiai tvardytis. Štai tas įrašas, netaisytas:

„Na, sakiau, kad mano kalbos apie grožį nebus ilgos :).

Ką tik grįžau iš Lituanistinių institutų strateginės tarybos posėdžio. Ir ką gi aš ten sužinojau? Kad ŠMM planuojama vadinamoji institutų reforma yra niekas kitas, o tik PASTATŲ REFORMA, nors ŠMM darbo grupės institutų veiklos kokybei gerinti narys, viceministras Giedrius Viliūnas ne kartą yra viešai sakęs, kad darbo grupė apie pastatus nei galvojo, nei kalbėjo. Ir aš beveik buvau patikėjusi, kvaiša... Nusišvilpt jiems ant tos kokybės, apie kurią nieko ir neišmano… Trijų institutų, kurių pastatai labai gerose Vilniaus vietose (LLTI direktorės kol kas nekvietė, gal truputį bijo, kad Vileišių rūmų perėmimas sukels pernelyg didelį skandalą), direktoriai po vieną kviečiami į ministeriją, visiems siūloma keltis į LEU centrinių rūmų biblio­teką ir dar prašoma tos informacijos neviešinti. Neviešinti??? Kaip čia su skaidrumu? Kokie verslo interesai už to slypi??? Nekalbu apie tai, kad siūlomos patalpos absoliučiai netinkamos darbui, kad jas siūloma paremontuoti, vėl kišti pinigus, nors jau nemažai pinigų sukišta į dabartinių institutų infra­struktūrą (jei gausiu, skaičius pateiksiu vėliau, kad matytųsi, kaip taškomi ES pinigėliai – įsisavinai ir mesk pro langą), kad nėra jokių apskaičiavimų, kiek kas kainuos, kaip tas vyks. Juk kai paprašom skaičiavimų, mums visada atsakoma – paskui paskui... Jau turim pavyzdžių, kaip veikia iš lempos sukurtos ŠMM reformos...

Be to, dabar visi institutai imti terorizuoti Finansų ministerijos, nes kažkokia ne tokia forma užpildė strateginį planą ar kažką panašaus. Beveik cituoju, kaip, liudininkų teigimu, buvo ne sakoma, o rėkiama: jus reikia sujungti, kad išmoktumėte strateginius planus rašyti. Alio, pagrindinė institutų funkcija gražiai strateginius planus parašyti? Kažkodėl ankstesniais metais tie planai ar kas ten neužkliuvo.

Gal tarp mano FB draugų ar draugų draugų yra žurnalistų, kurie norėtų ar galėtų tokia ministerijos veikla ir už jos slypinčiais interesais pasidomėti?“

Užuomina apie grožį – tai nuoroda į mano ankstesnį įrašą, kuriame pasidalijau „Šiaurės Atėnuose“ publikuota savo recenzija Alfonso Andriuškevičiaus esė rinktinei „Sufalsifikuoti dienoraščiai“. Beje, už tą recenziją pagal dabartinius mokslo produkcijos vertinimo kriterijus negausiu nė balo. Rašiau ją iš kultūrinio įsipareigojimo – kaip sakė viena kolegė humanitarė, Lietuvoj pasiekėm jau tokį lygį, kad tikroji akademinė veikla tuoj bus įmanoma tik anapus akademijos. Keikiu švietimo, mokslo, kultūros sistemą ne tik dėl to, kad diktuoja pareigos (esu Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Mokslo tarybos pirmininkė, skirta ne ministerijos, o išrinkta mokslininkų bendruomenės), bet ir tiesiog dėl to, kad sistema pasiekė tokį fantasmagorijos laipsnį, kad nesikeikti neįmanoma. Ir ne tik dėl to, kad toji fantasmagorija gadina visų, dirbančiųjų minėtose srityse – mokslininkų, mokytojų, dėstytojų, kultūros sferos, taip pat ir kultūrinės spaudos darbuotojų – gyvenimus, bet ir dėl to, kad gresia tas sritis kone sunaikinti. Pavyzdžiui, doktorantų stipendijas jūs kelkit kiek norit, bet jauni žmonės, pradėję dirbti mokslinį darbą, gaus stipendiją, mažesnę algą (ar bent supranta ŠMM, kad tokie vienkartiniai veiksmai nieko nereiškia?), bet ir dėl biurokratinio marazmo, melo, paniekos mokslininkui (rėkianti ponia iš Finansų ministerijos – akivaizdus pavyzdys) nesirinks šito kelio. Jau dabar praktiškai nebėra konkursų į doktorantūrą, ir ne tik humanitarinėse srityse. Visa tai verčia kelti klausimą, ar tik nepūva mūsų demokratinės valstybės pamatai? Dar demokratinės, ne kokios oligarchinės? – siūlo klausti mano įrašas „ne apie grožį“, o apie mokslo reformos tapatinimą su nekilnojamu turtu.

Per dvi dienas nuo įrašo ketvirtadienį (rugsėjo 20 d., – red. past.) iki sekmadienio popietės kol rašiau šį tekstą, nutiko ne taip jau mažai. Į įrašą reagavo daugiau žmonių nei į bet kurį kitą mano viešą burnojimą. Žaibiškai atsiliepė žurnalistai – jau pasirodė straipsnis „15min.lt“, reportažas LRT „Panoramoje“. Beje, labai gerai padirbėjo LRT operatorius, parodęs „stiklainio“, pastato, į kurį nori sugrūsti dirbti trijų institutų mokslininkus, būklę. Teko kalbėti ir „LRT Radijo“ laidai „Kultūros savaitė“. Kelių kitų žurnalistų paprašiau atakuoti tik po savaitgalio... Vis dėlto socialiniai tinklai turi šiokį tokį poveikį, nors tikrai nenormalu, kad dialogą ir diskusiją reikia įžiebti tokiu būdu, ir ne pirmą kartą. Jau penktadienio rytą instituto direktorė informavo, kad visa Lituanistinių institutų strateginė taryba yra pakviesta susitikti su Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetu nedelsiant, pirmadienį. Ar poveikis duos kokių rezultatų, ar toliau, užuot dirbus tiesioginį darbą, teks gaišti laiką karui su ŠMM vadovybe ir tiems, kas už jų stovi, demaskuoti, kol kas sunku pasakyti... Beje, vieną šios „pastatinės“ reformos „užsakovą“ viceministras Giedrius Viliūnas įvardino, bet ar tai tikrai galutinis užsakovas? Šis mano klausimas, kiek atsiduodantis sąmokslo teorija, rodo, kad dabartinės ŠMM vadovybės veikla pridarė kaip reikiant žalos ne tik pačiai švietimo ir mokslo sistemai, bet ir mūsų sąmonei. Kad ir kokias intencijas ministerijos galvos deklaruotų, kad ir kiek kartų ministras pirmininkas pareikštų, kad už parduotus pastatus gauti pinigai bus reinvestuoti į mokslą, mes jais nebetikime. O ar galime tikėti žodžiais, be konkrečių skaičių, datų, terminų, strategijų? Galų gale, parašų? Na, jei mes parašytume mokslinės programos ar projekto ataskaitą taip, kaip ministerija pateikia reformų projektus, tai ekspertai turbūt su žemėmis sumaišytų. Ar galime tikėti žodžiais tų, kurie jau ne kartą melavo, bandė primesti autoritarinį mokslo valdymo modelį ir, kaip suprantu, nė nebandė spręsti baisingos mokslo biurokratijos problemos, apie tai ne kartą buvo informuoti ir, kaip jau kitur esu rašiusi, vis mėgina valdžią tapatinti su valstybe? Vietoj atsakymo – praėjus porai dienų po mano išsišokimo feisbuke, „Vilmorus“ atliktos apklausos duomenimis, ŠMM reitingas yra pats žemiausias per 20 metų.

Kaip reaguos į tai ŠMM? Beveik neabejoju, kad išplatins kokį propagandinį tekstą apie pastatų nusavinimo mitus arba puikų savo darbą, kaip jau skelbė apie institutų sujungimo projektą ar etatinį mokytojų apmokėjimą. Ministerija visada turi ką atsakyti tiems, kurie pirštu beda į jos klaidas. Devynios minutės pasiruošti pamokai ir keturios rašiniui taisyti (ar atvirkščiai, bet menkas skirtumas)? Ką jūs, juk kvalifikuotas mokytojas gali viską, sako ministerijos atstovas. Ministerijos viešųjų ryšių specialistai galėtų ir nevargti, tais propagandiniais rašinėliais niekas netiki.

Groteskas. Jam sustiprinti pateiksiu dar du pasiūlymus, susiformavusius feisbuko diskusijose. Pirmas jų – į tą stiklainį, į kurį nori sukišti trijų institutų mokslininkus, kad kažkam atitenktų aukso vertės žemės sklypai, perkelti pačią ministeriją, o ministerijos pastatą perduoti Turto fondui. Antrasis – ŠMM, Studijų kokybės vertinimo centrą, Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centrą, Nacionalinę mokyklų vertinimo agentūrą optimizuoti ir sujungti į Nacionalinį biurokratinės apšvietos centrą. Reitingai tikrai pakiltų.