Dovilės Dagienės nuotr.

 

Rugpjūtis Nidos moterų paplūdimyje. Guliu ant smėlio, vos kilometras iki pasienio. Girdžiu jūros ošimą, jaučiu, kaip švelniam vakaro vėjui braukiant per pečius atsipalaiduoja nuogas kūnas. Šalia guli numestos nuorodos į statusus ir įsipareigojimus – marškinėliai, šortai, paplūdimio krepšys, užversta knyga. Aplinkui guli žmonės, kurių lytis neįžiūrima, kuri čia nesvarbi. Šiuose smėlio ruožuose svarbu kai kas kita, tvyro pagarbos gamtai ir žmogui atmosfera. Civilizacinius riboženklius išduoda tik persirengimo kabinos, paplūdimių ženklai ir aukštai viršum kopų iškilęs pasienio apsaugos bokštas. Čia kažkas baigiasi ir kažkas prasideda – tartum mums sako iš aukštai. 

Kaip vakaro saulė glosto man nugarą, kaip banga veja bangą ir vieną mano mintį pakeičia kita, taip visiškai paprastai ateina dar viena nauja mintis – ką daryčiau, jei staiga iš kairės pusės, nuo Rusijos, nuogas ateitų Vladimiras Putinas? Ar jį atpažinčiau be valdžios, tironijos simbolių (kostiumų, automobilių, apsaugininkų)? Ar imčiau dairytis akmens, gniaužti kumščius, ruoštis plikomis rankomis nudėti atvykėlį? Ar turėčiau tam valios?  

Nežinau. Nuogumas viską sugadina. Juk kai esi nuogas, kai ir pats esi pažeidžiamas, netiki ir savo gebėjimu žeisti, žeminti, žudyti kitą. Pažeidžiamumas atpažįsta pažeidžiamumą greičiau, nei protas spėja sukurti teoriją. Bet žmogaus pažeidžiamumas nepanaikina jo kaltės. Juk nusirengęs tironas netampa mažesniu tironu. Tik akimirką tampa sunkiau apsimesti, kad blogį kuria kažkas iš kitos rūšies, kitos medžiagos, ne žmogus.

Mūsų civilizacijoje nuo vaikystės vienaip ar kitaip mokomės nuogumo, pažeidžiamumo. Prisimenu maudynes dūminėje pirtyje Aukštaitijoje su giminės moterimis, mūsų pokalbius, dainas ir tylą. Prisimenu senus, jaunus kūnus, randus, pilvus, standžias ir nutįsusias krūtis, įraudusią odą, šukuojamus plaukus, nusegamus ir niekada nenusegamus (t. y. pačius brangiausius) papuošalus – jau nebe kūno, bet sielos artefaktus. 

Psichologinis, emocinis pažeidžiamumas kaip būtina virsmo sąlyga iškyla ir mūsų pasakojimuose. Pavyzdžiui, Homero „Odisėjoje“ Nausikajos akivaizdoje pasirodo nuogas, į krantą išmestas Odisėjas. Nausikaja, pamačiusi svetimą ir pažeidžiamą žmogų, nepasitraukia ir jo nesunaikina. Odisėjo pažeidžiamumą galima traktuoti ir kaip vieną iš sąlygų jo virsmui bei grįžimui namo. Christopherio Nolano kino interpretacijoje ši tema, mano akimis, dar labiau psichologizuojama – pažeidžiamumas tampa ne vien kūniška būsena, bet ir herojaus vidinės integracijos dalimi.

Panašią nuorodą galima įžvelgti ir baltiškoje pasakoje „Eglė žalčių karalienė“: tapsmas pažeidžiamam atveria kelią virsmui ir subtiliam, giliam artumui. Tiesa, čia integracija taip ir neįvyksta – pasakos pabaiga perspėja apie nuogumo, pažeidžiamumo kainą ir galimą sunaikinimą. Pažeidžiamumas, atiduotas į rankas tiems, kurie pripažįsta tik jėgą, galiausiai virsta mirtimi ir į medžius paverstų veikėjų simbolizuojamu sąstingiu.

Bet gal civilizacija prasideda ne ten, kur tampame nuogi ir pažeidžiami, bet ten, kur susitariame nesinaudoti kito silpnumu? Yra sena, galbūt apokrifinė istorija apie pirmąjį civilizacijos ženklą – sugijusį šlaunikaulį. Ji dažnai priskiriama antropologei Margaret Mead: esą civilizuoti tapome ne tada, kai pastatėme miestus, nulipdėme puodus ir ėmėme kurti meną, bet tada, kai kažkas pasiliko prie sužeistojo, atnešė maisto, slaugė jį ir saugojo.

Kad ir kaip būtų, pasakojimai apie Odisėją ir Nausikają veiks tik tada, kai abi pusės priklausys tai pačiai etinei visatai. Nuogas V. Putinas niekada neateis į Nidos paplūdimius; kol Rusija atsivers pažeidžiamumui, matyt, taip pat teks laukti labai ilgai. O Vakarų pasaulis turės išmokti naują pamoką: rasti būdų išsaugoti rūpestį ir atjautą neatsisakydamas jėgos, reikalingos šiai etinei visatai apginti.

Tačiau mano mintis pertraukia rugpjūčio vėjo gūsis, staiga įveldamas saują smėlio į plaukus. Girdžiu švelnius šūksnius prancūzų kalba: „Quelle merveille! Quelles vagues! Fais attention ici.“ Tai keturios vidutinio amžiaus prancūzės nuogos maudosi Baltijoje. Pasienio apsaugos bokštas nemato, neįžiūri jų šypsenų baltumo.