Dalius Jonkus. Ar smegenys gali mąstyti ir būti laimingos?

Dalius Jonkus. Apie vyriškumo ir moteriškumo prietarus
Dalius Jonkus. Arūno Kulikausko nuotrauka

 

Žiniasklaida pranešė sensacingą naujieną: mokslininkai smegenyse atrado vietą, kur tūno sąmonė.1 Straipsnyje teigiama, kad pastaraisiais metais sąmonės tyrinėjimai iš filosofijos galutinai persikėlė į gamtos mokslų sritį. Aktualiausias neuromokslų klausimas – biologinio žmogaus sąmonės pagrindo supratimas, nes žmogus  save suvokia kaip subjektą tik todėl, kad smegenyse veikia sudėtingas neuroninis tinklas. Tiesa, straipsnio pabaigoje pripažįstama: nors mokslininkai ir atrado sąmonės vietą smegenyse, bet kol kas dar nežino, kas yra ta sąmonė, nes „sąmonės atsiradimas ir jos turinio formų įvairovė tebelieka mokslo mįsle“. Galima konstatuoti, jog klausimai, kas yra sąmonė ir kur ją surasti, kyla ne tik filosofams, bet ir kitų sričių mokslininkams. Šiandien vis didesnę įtaką daro neuromokslai, kurių tyrimai dažnai pateikiami kaip galutinis mokslo žodis. Kita vertus, neuromokslininkų išvados pateikiamos taip ir nesuvokiant, kas yra ir kaip egzistuoja sąmonė. Dažnai susiduriame su teorijomis, kad žmogų valdo anonimiškos jėgos. Tai gali būti Dievas, gamta, pasąmonė, visuomenė ar smegenys. Tačiau filosofai nuo seno siekė atskirti tuos dalykus, kurie nuo žmogaus nepriklauso, ir tuos, kuriuos jis gali lemti savo sprendimais. Ar žmogus gali būti paaiškintas kaip gamtos daiktas, mechanizmas, ar vis dėlto yra sąmoninga būtybė, kurianti pati save, besirūpinanti savo siela ir sąmoningai atsakinga už savo poelgius. Žmogaus veikla sąmoninga ir ta prasme, kad žmogus pats sau pateikia ataskaitą, pasižymi savimone. Savimonė ir savęs supratimas yra tai, kas formuoja žmogaus būtį. Žmogus – tai, kaip jis save supranta. Žmogus, tikintis, kad jo veiksmus lemia išorinės jėgos, bus kitoks ir elgsis kitaip nei manantis, kad už savo veiksmus atsako pats.

Galima teigti, žmogus yra tik mechanizmas, tiesiogiai reaguojantis į išorinius dirginimus, bet tuomet jis negalės būti nei etiškai atsakingu asmeniu, nei politiniu ar juridiniu subjektu, galinčiu priimti atsakingus sprendimus. Antra vertus, sąmoningumas žmogui nėra garantuotas. Žmogus negimsta sąmoningas. Toks jis gali tapti tik dėl savo paties pastangų. Tad sąmonė nėra koks nors priedas prie žmogaus gyvūniškos prigimties. Sąmonė nėra koks nors įdėklas į mechaninį, fiziologinį ar neuroninį žmogaus kūną. O smegenys, nepaisant jų sudėtingumo, tėra kūno dalis.

Šiandien žmogaus pažinimas vis labiau siejamas su moksliniu jo būties pažinimu. Siekiama sukurti objektyvų žmogaus vaizdinį, kuris būtų visiškai atsietas nuo subjektyvių ir pernelyg žmogiškų išgyvenimų. Tokį pažinimą esą geriau užtikrina ne tradiciniai dvasios mokslai, bet objektyvistinės gamtos mokslų metodologijos. Todėl neuromokslams skiriamas vis didesnis dėmesys. Atsiranda netgi tikėjimas, kad pažinę smegenis ir jų veikimo principus galutinai išspręsim žmogaus problemą. O vadinamasis eliminatyvus materializmas, remdamasis neuromokslais, netgi teigia, kad sąmonės egzistavimas išvis pramanas, nes sąmonės sąvoka nenurodo į jokią realybę. Tačiau šios pastangos žmogaus būtį redukuoti į smegenų veiklą susiduria su filosofams jau seniai žinoma problema. Koks žmogaus kūno ir sąmonės santykis? Ar sąmonė gali būti pažinta tik tiek, kiek gali būti paaiškinta kūne vykstančiai procesais, kurie vienaip ar kitaip determinuoja bet kokius sąmoningumo pasireiškimus? Filosofai dažnai perima gamtos moksluose vyraujančias natūralizmo nuostatas ir teigia, kad realiai egzistuoja tik tai, ką galima ištirti gamtos mokslų metodais. Taip pripažįstama, jog realiai egzistuoja tik materialūs objektai, kurie gali būti erdviškai paaiškinti kaip priežasties ir pasekmės santykiai. Bet koks tada sąmonės statusas? Sąmonė juk nėra materiali ir jos neįmanoma rasti konkrečiai lokalizuotoje erdvėje.

Jei sąmonę galėtume lokalizuoti erdvėje, tuomet galėtume nurodyti, kur glūdi mintys, norai, jausmai. Teiginys, jog mokslininkai atrado sąmonės buveinę konkrečioje smegenų vietoje, reiškia, kad tuos jausmus ar mintis galime ten atrasti. Tačiau tai būtų naivus supaprastinimas. Neuromokslininkai negali atrasti minčių ir jausmų smegenyse. Apie tai, kokias mintis mąsto ir kokius jausmus patiria žmogus, galima sužinoti tik apklausiant tiriamuosius, per pokalbį su jais, o ne „nuskenuojant“ jų smegenis. Markusas Gabrielis knygoje „Aš nesu smegenys. Dvasios filosofija XXI amžiui“ („Ich ist nicht Gehirn. Philosophie des Geistes für da 21. Jahrhundert“) rašo, jog perdėtas dėmesys neuromokslams yra susijęs su utopiniu tikslu pamatyti žmonių mintis. Dabartinės neinvazinės smegenų tyrinėjimo technologijos kuria iliuziją, kad žmogaus sąmonę galima visiškai pažinti ir net valdyti kontroliuojant smegenis. Todėl žmogaus tyrinėjimus vis labiau užvaldo siekis visus žmogaus mokslus redukuoti į neuromokslus. Pamatinė neurocentrizmo ideologijos idėja skelbia: gyvūnai, kuriems būdingas vienoks ar kitoks sąmonės pasireiškimas, yra visiškai priklausomi nuo smegenų veiklos. Sąmonė, savastis, valia, laisvė yra būtent smegenys. Tačiau pasidomėjus, kaip atliekami ir kuo remiasi smegenų tyrinėjimai, aiškėja, jog neuromokslininkai smegenų tyrimų rezultatus gali suprasti ir interpretuoti tik remdamiesi sąmoninga pasaulio patirtimi. Kitaip sakant, neuromokslų prielaida yra ne savarankiškos smegenys, o sąmoningai įkūnytas buvimas pasaulyje. Nepaisant to, atsiranda vis daugiau parazitinių disciplinų, bet kurią žinojimo sritį redukuojančių į neuromokslinį pagrindą. Pavyzdžiui, neuroestetika ir net neuroteologija. Teigiama, esą šios disciplinos gali paaiškinti estetinius ir religinius fenomenus. Jei bet kokios veiklos atlikimas gali būti suprantamas tik išmatuojant, kaip ta veikla paveikia smegenis, tada ir neuromokslams pagrįsti būtų reikalingas tyrimas, matuojantis neuromokslininkų smegenis. Taigi, žinojimo redukavimas į smegenų veiklą turėtų būti pritaikytas ir neuromokslams, sukuriant neuromokslų neuromokslą. Tokia viską grindžianti disciplina turėtų atskleisti, kaip neuromokslininkų smegenys atlieka sprendimus ir dalyvauja kuriant neuromokslų rezultatus.

Neuromokslininkai šiandien siekia paaiškinti viską. Skaitydamas pokalbį su antropologe Daiva Bartašiene („Literatūra ir menas“, 2021 m., Nr. 4) buvau nustebintas, kiek neurocentrizmo ideologija jau įsismelkė į šiuolaikinės antropologijos žodyną. Sąvokos „neuroįvairovė“, „neurotipika“, „neuronormalumas“, „neurotėvystė“, „neurogentys“, „neurokitoniškumas“ tampa norma ir pakeičia „kultūrinę įvairovę“, „kultūrinį kitoniškumą“, „kultūrinę tipiką“. Žmogus net ir antropologijoje imamas suvokti kaip smegenų valdoma mašina. Štai Lietuvoje neuromokslininkai rengia specialius mokymus, kuriuose apmokomi verslininkai. Būtų keista, jei verslininkai sprendimus priimtų remdamiesi smegenų veikla, o ne gebėjimu orientuotis verslo pasaulyje. Neuromokslininkai gali bandyti paaiškinti, kaip smegenų veikla susijusi su vienokiomis ar kitokiomis mintimis ar laimės jausmu, tačiau, remdamiesi neuromoksliniais tyrinėjimais, jie negali paaiškinti, kaip reikia mąstyti arba kaip tapti laimingam. Tarkim, neuromokslininkė Urtė Nainiškytė2 interviu teigia, kad laimės pojūtis slypi mūsų smegenyse, ir čia pat priduria, kad laimei pajusti yra reikalingi atpildas, atitinkantis mūsų lūkesčius, pasiekiami tikslai, džiugesys ir svarbumo jausmas, užmegzti artimi santykiai ir gera savijauta. Taigi laimės jausmas yra priklausomas nuo santykių ir tikslų, kuriuos pasiekiame. Smegenyse nerandame jokių tikslų, smegenys santykių taip pat neturi. Tad laimė gali būti aiškinama kaip dopamino ir kitų elementų derinys, tačiau atsakydami į klausimą, kaip tapti laimingam, turime vadovautis gyvenimiška patirtimi, kaip megzti artimus santykius, kad būtume įvertinti, mylimi ir jaustumės svarbūs. Laimę užtikrina prasmingo gyvenimo realizavimas ir todėl net neuromokslininkai laimės jausmą supranta ne skenuodami smegenis ar jų biocheminę sudėtį, bet iš savo kasdienių patirčių. Laimė priklauso nuo gyvenimo būdo ir meilės susaistytų santykių, kurie reikalauja tikslingų pastangų.

Nesupraskite manęs klaidingai. Nenoriu paneigti smegenų tyrinėjimo svarbos. Problema, mano manymu, ta, kad mokslininkai, besigilinantys į specializuotus tyrinėjimus, klaidingai interpretuoja tų tyrinėjimų rezultatus. Neatskiria smegenų tyrimo rezultatų ir jų interpretacijų, kurios atliekamos remiantis sąmoningu patyrimu. Nesupranta sąmonės ir sąmoningumo savitumo, kai sąmonę bando paaiškinti redukuodami ją į tai, kuo ji nėra. Neuroteologijos vien pavadinimas sukuria iliuziją, kad ši mokslo atšaka gali atskleisti teologijos ar religijos priklausomybę nuo smegenų veiklos. Tačiau yra visiškai priešingai – šie tyrinėjimai parodo, kaip religijas ar meditacijas praktikuojantys asmenys gali pakeisti savo smegenis daugiau ar mažiau sąmoningomis pastangomis. Vadinasi, problema yra ne patys neuromokslai, o pseudofilosofija, kuria remdamiesi jie interpretuoja savo tyrinėjimų rezultatus.

Natūralistinio, neurocentristinio žmogaus supaprastinimo alternatyva būtų egzistencinis-fenomenologinis žmogaus, kaip save kuriančio asmens, supratimas. Žmogus yra ne tai, ką su juo gamta (smegenys) padaro, bet ką pats žmogus padaro su savimi. Kaip žmogus save įsivaizduoja, interpretuoja, supranta, kaip kultivuoja savo savastį ir santykius su kitais, toks jis ir yra. Kalbant ironiškai, kasdienėmis veiklomis ir net, neuromokslininkų teigimu, kasdien gerdami juodą kavą galime paveikti savo smegenis3.

 

1 www.15min.lt/mokslasit/straipsnis/laboratorija/mokslininkai-mano-atrade-ta-smegenu-vieta-kurioje-tuno-zmogaus-samone-650-1452588

2 www.delfi.lt/moterys/asmenybes/neuromokslininke-urte-neniskyte-santuoka-su-meile-nesusijusi.d?id=79504847

3 www.delfi.lt/mokslas/mokslas/verta-zinoti-tiems-kurie-kasdien-geria-kava-issiaiskino-kad-kofeinas-keicia-musu-smegenis.d?id=86504165

 

Draugai