Donatas Petrošius. 3000 minus infliacija plius prastovos

Donatas Petrošius

Prieš keletą metų viešojoje erdvėje, rodos, Rolando Rastausko avataras parašė, kad jam tautinis rūbas yra džinsai. Įrašas pasirodė tuo metu, kai valdančiosios daugumos lyderis į eterį leido idėjas, kad derėtų paimti iš biudžeto apvalią sumą eurų, pripirkti tautinių rūbų ir išdalinti Lietuvos vaikams. Neatsiklausus, ko tie vaikai nori ir stokoja. Mano nuomone, iš praeities verčiau semti stiprybę, o ne drabužių dizaino idėjas, todėl ir man džinsai atrodė geresnis variantas už baudžiavos laikų sukirpimo kostiumus.

Kai prasidėjo karantininės kinų viruso sutiktuvės, Vilniaus gatvės ištuštėjo. Pastebėjau, neretas kaukėtasis praeivis vilki treningus – žinau, reikėtų sakyti „sportinius kostiumus“, bet šįkart bandau aprašyti esmę, todėl formalumus atidedu į šoną. Pabandžiau pats nueiti į parduotuvę treninguotas, pavyko. Atsigamino seniai pamiršti potyriai: vaikštai užsimaskavęs treninguotas, su kauke – visai kaip mano paauglystės 10 dešimtmetyje – laisvės, nerimo ir nežinomybės pojūčiai. Vis dėlto mano tautinis drabužis yra treningai.

Treningai yra geras dalykas, todėl jų už dyka niekada nedalys jokia valdžia. Ir džinsų nedalys. Mūsų valdžia net kaukių dykai nedalijo. Girdėjau, dalijo pinigus, bet ne visiems. Keletą milijardų pasiskolino. Matyt, taip reikėjo. Civilizuotasis pasaulis, į kurį lygiuojamės, taip darė. Vienose šalyse išdalijo daug, kitose – pagal galimybes. Žiniasklaida skelbė anekdotines situacijas: kai kuriuose JAV miestuose nebeįmanoma pasisamdyti juodadarbių, nes nedarbingumo pašalpos dabar tokios, kad dirbti nebeapsimoka. Bet juk tai nieko nauja, pašalpinių kasta egzistavo daugelyje šalių ir ikivirusiniame pasaulyje. Nauja turėjo būti tai, kad daugybė žmonių iš neturėjimo ką veikti prisiekė sugrįžti į kultūros lauką. Bet kultūra nėra pramoga prasiblaškyti ir smagiau leisti laiką. Kuo kūrinys rimtesnis, tuo baisesnių demonų gali sutikti. Turi būti šiek tiek kuoktelėjęs, kad gerai jaustumeisi aukštojoje kultūroje. Jei esi šiaip padorus vidurinės klasės atstovas – atidžiau rinkis, ką skaitysi, nes ne to padauginęs po karantino biure nebesusikalbėsi su kavos aparatu. Ilgainiui kultūrinis entuziazmas atslūgo ir žiniasklaida nuo sutankintų knygų apžvalgų grįžo prie kasdienių finansinių klausimų – kas, kur, kam ir kiek davė, kiek išaugo skola ir kieno vaikai jas turės grąžinti.

Taip ir nesupratau, ar man būtų davę, ar priklausė. Kai dėvi treningus ne lygis eiti prašyti pašalpų, tradiciškai treninguotieji nekviesti ateina patys ir pasiima, kiek jiems reikia. Kai kurie viešieji intelektualai socialiniuose tinkluose dalijosi patirtimi, esą teko ekspertams ar vyr. buhalteriams įrodinėti negautų įplaukų realumą, įrodyti nutrauktas sutartis. Jei taip, vadinasi, nieko neįrodyčiau. Man regis, pats esu su manimi susijusių smulkiųjų finansinių nusikaltimų bendrininkas – kaip ir kasmet dalyvavau renginiuose be honoraro, leidau publikuoti 3 ar 4 leidiniuose savo kūrinius be atlygio, neėmiau atlygio už darbą su moksleiviais, nors „švietimo“ ministerijos remiamas projektas siūlė orų 4 ar 6 Eur valandinį atlygį. Gavęs signalą, kad manęs operatyviai ieško LATGA, maždaug po pusmečio susisiekiau pasiteirauti, ko iš manęs nori, ir buvo maloniai atsakyta, kad įkapsėjo tam tikra suma už kūrinių panaudą „Vidurnakčio lyrikoje“ bei kitose radijo laidose, tačiau, kadangi ta suma mažesnė nei 10 Eur (rodos, toks metinis Latgos narystės mokestis), man neverta nieko daryti, nes liktų minusas. Ačiū už informaciją. Ir pernai, ir užužpernai buvau prisiekęs sau nebedirbti ir nebebendradarbiauti su niekuo už dyka – bet taip neišeina. Man regis, tokia padėtis literatūros sferoje yra nuo Homero laikų.

Visos tos panaudos ir vidurnakčio lyrikos yra foninis triukšmas. Pageidaučiau pragyventi iš kūrybos, publicistikos. Iš rašymo. Bet jei kiekvieną savaitę į kultūrinę spaudą parašyčiau po 1 ar net po pusantro straipsnio, mėnesio gale honorarų suma būtų mažesnė už pragyvenimo minimumą. Dar gerokai iki karantino susiklostė padėtis, masinanti nerašyti. Arba rašyti į stalčių ir nieko nepublikuoti. Kreiptis į tam tikras instancijas – prašyti ir gauti išmokų už prastovas. 2011–2019 m. buvau Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos narys, pamenu, nuolat atplaukdavo informacija, kad niekas iš rašytojų nesikreipia dėl išmokų už prastovas. Nesikreipdavo nei tie rašytojai, kurie seniausiai nieko neberašo, nei metę ką tik. Keista liaudis tie rašytojai – net kai visai nieko nerašo, įsivaizduoja, kad rašo. Arba jau tuoj parašys. Per tiek metų fonde turėjo susikaupti graži suma nepanaudotų prastovų, bet greičiausiai viskas atiteko žemdirbiams. Strategiškai mąstant, patikimiausias, o galbūt vienintelis būdas Lietuvos menininkui prasmukti į Gerovės Valstybę yra išsirūpinti ūkininko pažymėjimą ir deklaruoti kokias nors žemes, jei įmanoma – kuo nederlingesnius smėlynus ar pelkes. Kuo prastesni ūkininkavimo rezultatai, tuo geresnės išmokos. Valstietijos epochos paradoksai nepavaldūs pandemijoms.

Žvelgiant į kultūrinę spaudą, beveik idealios sąlygos, kad tik nerašytum. Kad pasitrauktum, kad persikvalifikuotum į vaistažolių augintojus. Kad mąstyti ir kurti neapsimokėtų. Kad nepragyventum būdamas skiltininku, kritiku, redakcijos darbuotoju. Kad valkiotumeis kaip raganius po miestą su virgulėmis rankose ir ieškotum kitų finansinių šaltinių. Kad būtum priklausomas nuo fondų. Kad kabotum nežinioje, kas kitais metais finansinę būk­lę komplikuos – fondas ar infliacija. Politine ezoterika dvelkia tai, kad SRTR fondui vadovauti nuo neatmenamų laikų paskiriami esami ar buvę, tikri ar fasadiniai tautininkai. Skirstyti kultūrinės, šviečiamosios žiniasklaidos projektų lėšas – kompensacija už prastus rezultatus rinkimuose? Tragikomiškos marginalų pjautynės: kultūrinė spauda prieš tautininkų rezervą. Kasmet daug juoko aukštiesiems lėmėjams ir neutraliems žiūrovams.

Rezultatas: trečią dešimtmetį besitęsianti kultūrinės spaudos krizė. Atskiri projektai trečiam, penktam ir septynioliktam puslapiui. Kūrybinės stipendijos kritikui, kad nenustotų kritikuoti. Iš esmės fondų, stipendijų bei kompensacijų sistema būtų visai pakenčiama, jei bent leidiniai, redakcijos stovėtų ant tvirto pagrindo. Jei matytum, kad nuo tavo paties darbo priklauso tavo šiandiena ir rytojus. Nuolatinis prašinėtojo statusas žemina. Ir niekaip tokia padėtis nekoreliuoja su deklaruojamu rūpesčiu kultūra, menais, su bruzdesiais parlamentinėse menėse. Milijonų dalybos be pasekmių. Stresiniam pravalgymui. Greitai. Dabar.

Nesusipratimas, kad Lietuvos Seime eikvojamas laikas diskusijoms apie kultūrą. Mūsų šalyje gijos tarp valstybės ir kultūros (tiksliau – menų) yra seniausiai nutrūkusios. Kaip nėra valstybinės religijos su kokia nors spiritus sanctus ministerija, taip nebeturime (gal apskritai niekada neturėjome) menininkų, politikų ir biurokratų junginio, kuris kryptingai ir vieningai siektų tam tikrų tikslų. Užsi­imame imitacijomis, vaidybomis, išmokome džiaugtis rezultatais, kurie vos vos didesni už nulį. Paskiros asmenybės, veikdamos autonomiškai, sukuria šį tą, todėl galime pasijusti, kad neiškrentame iš dabarties, iš pasaulio. Kad viskas pas mus kaip Europoje. Nors toli gražu taip nėra.

Metams bėgant regimų ir neregimų lėmėjų svoris kultūros laukuose tik auga. Kūrybinės sąjungos, menininkų asociacijos praranda net kadaise turėtas simbolines įtakas. Lietuvos rašytojai ir vertėjai – bene vieninteliai Europoje – neturi kūrybinių rezidencijų. Tą gėdingą ir skandalingą padėtį taisydami aukštieji lėmėjai reikalus linkę tvarkyti pamindami rašytojų bendruomenės teisę į autonomiškumą. Nes juk nesugebėtų rašytojai patys nuspręsti ir išsiskirstyti, kas ir kaip reziduos, todėl rezidencijas užsimota steigti prie bibliotekų, nacionalinių parkų ir muziejų. Rašytojai be viršininkų iš šono gali vieni patys pakrikti ir prirašyti, ko nereikia.

Suprantu, rašydamas apie nekilnojamus turtus bei pinigus visada rizikuoji apsikvailinti. Kaip ir mėgindamas už pinigus išmokyti daryti tikrą poeziją. Nes visos teorijos apie abstrakcijas turi silpnų vietų. Bet kuris valkata ar ekonomikos mokslų daktaras pasakys, kad viskas, ką tu pasakei, yra ne taip. Ir jie bus teisūs.

Poezija ir pinigai yra sutartinės simbolinės reikšmės. Kai literatūrinės gamybos procese išeikvoji begalę valandų ir nervų, tikiesi, kad tekstas atsilygins poezijos šešėliu. Kasdien iš naujo tenka prisiminti ar susigalvoti, kas yra adekvatus atlygis? Ko galima tikėtis? Kultūrinės veik­los – kaip ir sava eiga riedančios ekonomikos – dėsniai tokie pat pirmykščiai, žiaurūs ir nekalti kaip vaikų, kaip nebrandžios visuomenės. Kaip šalto ir šiurpiai abejingo kosmoso.

Jei atidžiai įsižiūrėsi į skaičius, pradėsi regėti, kad juose knibždėte knibžda ne tik reikšmių, bet ir prasmių. Kaskart, kai laikraščiai ir išmanieji darbastaliai paskelbia vienos ar kitos kultūros ar literatūros premijos laureatus, prieš perskaitydamas lakonišką tekstą iš anksto žinai, kad rasi svarbiausią informaciją – skaičius. Turbūt senovės žurnalistai atliko tyrimą ir išsiaiškino, kad žmonėms nebūtina žinoti, kur poetas yra gimęs, kas jam rūpi etc. Svarbiausia informacija, kurios negalima praleisti, – premijos suma. „Poezijos pavasario“ Maironio premija lygu 3000. Laureatas kasmet kitas, pavardžių neįsiminsi, visų knygų neperskaitysi. Bet 3000 atsiminti lengva. Tai ir yra tikroji poezijos ir tikrovės jungtis. Ekonomistai pridurtų, kad ne knygos (prekės) brangsta, o pinigai kasmet po truputį nuvertėja. Iš amžinybės perspektyvos žiūrint, visos premijos amžiams bėgant taip susitraukia, kad ateities rimbaud ir baudelaire’ai visada lieka prasiskolinę homerams bei mokesčių inspektoriams.