Dalius Jonkus. Arūno Kulikausko nuotrauka

 

Santykis su vaikais kažkuo panašus į santykius su savais tekstais. Parašai juos, įdedi visą save, o jie tampa nepriklausomi ir gyvena savo gyvenimą nepaisydami autoriaus intencijų ir pageidavimų. Atsakai už savo vaikus, bet kartu supranti, kad jų vaikystė – tai tik įžanga į savarankišką suaugusiųjų gyvenimą. Tačiau žvelgdamas iš patirties perspektyvos galiu konstatuoti, kad nesiliauju buvęs vaiku, nors jau esu tėvas ir senelis. Bendraudamas su mama visada liksiu vaikas, nors esu jai labiausiai dėkingas už tą suteiktą pasitikėjimo kreditą ir manojo savarankiškumo pripažinimą. Kita vertus, stebėdamas savo anūką pagaunu save vis dar ieškantį ir siekiantį pamatyti dalelę savęs. Save suvokiu kaip kitų tęsinį ir kaip tą, kurį pratęsia kiti. Apmąstydami vaikų, tėvų ir senelių santykius galime suprasti, kaip veikia kartų kaita ir kaip iš kartos į kartą perduodama kažkas, kas vadinama tradicija. Kodėl egzistuoja perimamumas ir kodėl kiekviena žmonių karta neturi visko pradėti iš naujo, bet gali perimti ir perduoti įpročius, papročius, įgūdžius bei žinias? Kaip įvyksta įkūnytos atminties schematizavimas, kuris virsta įpročių inercija? Salio 14–15 d. Vilniuje vyko filosofinė konferencija, kurioje svarstėme šiuos klausimus pasitelkdami fenomenologinę sedimentacijos koncepciją*.

Pirmiausia, apie tokio pobūdžio perdavimą ir perėmimą galime pasakyti, kad tai savotiška atmintis. Praeitis neišnyksta, sulaikoma dabartyje, kuri savo ruožtu gali būti perduota į ateitį. Tačiau praeities išsaugojimas dabartyje gali įvykti tik atsirandant tam tikriems pėdsakams, materializuotoms nuorodoms, įkūnytoms schemoms. Geologijoje, chemijoje, okeanologijoje egzistuoja sedimentacijos terminas, kuriuo apibūdinamas praeities egzistavimas dabartyje. Sedimentacija yra nuosėdų susidarymo procesas, kai skystyje ar dujose esančios dalelės nusėda ir ilsisi prieš atsiradusį barjerą. Taip atsitinka todėl, kad dalelės juda atitinkamoje terpėje ir jas paveikia įvairios jėgos. Svarbiausia, kad vykstant sedimentacijai nusėdančios dalelės yra suprantamos kaip depozitavimas, kaip nuoroda, arba paliudijimas, apie jau įvykusius procesus. Geologai, remdamiesi nuosėdų tyrinėjimu, gali spręsti apie pasikeitimus, įvykusius prieš daugelį metų. Dar vienas svarbus sedimentacijos aspektas, kad jai vykstant nusėdančios dalelės išsiskiria iš skystos takios terpės sutvirtėdamos ir sutankėdamos. Tai geriausiai liudija įvairiausių uolienų formavimasis, struktūravimasis, kristalizavimasis. Susidaro skirtingi nuosėdų sluoksniai, kurie savo struktūromis dabartyje paliudija praeities įvykius.

Geras sedimentacijos pavyzdys yra Marcelio Prous­to aprašytas asmens formavimasis ir atminties atgaivinimas įveikiant įpročių rutiną.

„Vos pakeldavau sunkaus įpročio užuolaidos kampelį (bukinančio įpročio, kuris per mūsų gyvenimą uždengia mums beveik visą pasaulį ir gūdžią naktį, nepakeisdamas etiketės, pakeičia pavojingiausius ir labiausiai svaiginančius gyvenimo nuodus kažkuo beskoniu, nesuteikiančiu mums malonumų), man sugrįždavo prisiminimai, kaip ir pirmąją dieną kupini gaivaus, širdin besismelkiančio atgimstančio metų laiko naujumo, kuris pakeisdavo mūsų valandų rutiną ir mūsų malonumus (...) Prabėgusios dienos pamažu užgožia ankstesnes dienas, o jas pačias palaidoja einančios po jų dienos. Bet kiekviena prabėgusi diena pasilieka mumyse kaip didžiulėje knygų saugykloje, kur visada lieka bent vienas pačios seniausios knygos egzempliorius, nors jo, žinoma, niekas niekada nepaprašys. Ir vis dėlto toji prabėgusi diena išplaukia iš ją pakeitusių skaidrių epochų gelmių į paviršių, plačiai pasklinda mumyse visiškai mus užklodama, ir tada vieną akimirką vardai atgauna savo buvusią prasmę, žmonės – savo buvusį veidą, mes – savo buvusią sielą, ir su neaiškiu, tačiau pakeliamu skausmu, kuris greit praeis, imame suvokti esmę tų seniai neišsprendžiamų problemų, kurios kadaise mums kėlė tokį nerimą. Mūsų „aš“ susideda iš įvairių sluoksniais sugulusių mūsų būsenų. Bet tie sluoksniai nėra nepajudinami kaip kalno stratifikacija. Nuolatiniai išjudžiai išmeta paviršiun senus sluoksnius.“ (Marcel Proust. „Dingusi Albertina“. Vertė Pranas Bieliauskas. – V.: „Vaga“, 2015, p. 99–100.)

Filosofija sedimentacijos sampratą pritaiko sąmonės, įpročių, įsitikinimų, elgsenos, kultūros ir visuomenės procesams suprasti. Kultūros filosofija tradiciškai sprendė problemą, kaip idėjos gali būti realizuojamos (objektyvuojamos) ir kaip remiantis tomis objektyvacijomis jos gali būti vėl aktualizuojamos. Tik objektyvuojant subjektyvius turinius jie tampa intersubjektyviai prieinami kitiems. Tačiau objektyvuoti turiniai turi būti įsisavinami ir savo ruožtu vėl subjektyvuojami. Kultūrinė objektyvacija negali būti suprantama statiškai vien kaip kultūros objektų sukūrimas. Steigiamųjų veiklų analizę turi papildyti atkūrimo aktų tyrinėjimas. Lietuvoje šias problemas nagrinėjo Antanas Maceina ir Stasys Šalkauskis. Tačiau jų požiūris į kultūros procesus dar pernelyg statiškas, o idėjos suprantamos kaip žmogaus galvoje egzistuojantys projektai. Tiesa, A. Maceina pažymi, kad autoriaus sukurti kūriniai susvetimėja su juo ir vėl turi būti subjektyviai aktyvuojami. Taip per kūrinį mezgasi ryšys tarp kūrėjo ir suvokėjo, kuriasi istorinė tradicija ir bendruomenė. Kitas ne mažiau svarbus aspektas – susvetimėjimas su savo kūriniais įvyksta ir dėl atsirandančio schematizmo. Kultūrinis darbas numato šių įsigalinčių schemų sulaužymą ir atnaujinimą.

Fenomenologijoje objektyvacijos ir subjektyvacijos dialektiką pakeičia sedimentacijos samprata. Edmundas Husserlis ir Maurice’as Merleau-Ponty tyrinėjo patirties sedimentacijas siekdami atskleisti įkūnytos sąmonės istoriškumo prielaidas, genezę ir plėtrą. Kultūriniai veiksmai, nepaisant jų kūrybiškumo, nėra steigimas iš nieko. Jie remiasi ankstesniais veiksmais, jų pasyvia arba aktyvia atmintimi ir pratęsimu. Svarbiausia, kad pasyvi atmintis gali virsti aktyvia per aktualizacijos ir reaktyvacijos veiksmus. Geriausiai žinoma fenomenologinė sedimentacijos samprata buvo suformuluota E. Husserlio tekste „Geometrijos kilmė“. Autorius specifinį geologinį sedimentacijos terminą panaudoja apibūdindamas geo­metrijos mokslą kaip lingvistiškai (raštu) medijuotą konceptualaus žinojimo genezę. Žmogiška pažinimo praktika gali būti skleidžiama ir perduodama kitoms kartoms tik ją kalbiškai išreiškiant ir užfiksuojant raštu. Taip pat svarbu pažymėti, kad raštas neišsaugo prasmės, jis tampa nuoroda, leidžiančia aktyvuoti idealių formų intuiciją. Sedimentacijos terminas pasirinktas neatsitiktinai, nes suteikia galimybę jungti dvi žinojimui svarbias dimensijas, kurios dažnai yra atskiriamos. Sedimentacija, kaip procesas, jungia sinchronines struktūras ir jų diachroninę dinamiką. Tačiau ne tik jungia struktūras ir procesus, stabilią tvarką ir jos tapsmą, bet ir leidžia paaiškinti, kaip dinaminiuose procesuose išsiskiria ir susiformuoja stabilios struktūros.

Pastaruoju metu sedimentacijos samprata imta plačiai taikyti kognityvinėje lingvistikoje. Lingvistikoje ji suprantama kaip operatyvinė sąvoka, atskleidžianti dialektinį ikilingvistinės (kūniškos) patirties ryšį su konceptualiai artikuliuojamomis reikšmėmis. Sedimentacijos samprata interpretuojama skirtingai, bet svarbiausias yra klausimas apie idealių reikšmių sąsajas su tas reikšmes išreiškiančiais įpročiais, papročiais, įkūnytomis schemomis ir kalbinėmis sedimentacijomis. Filosofai minėtoje konferencijoje siekė parodyti, kad sedimentacija yra būtina prasmės formavimosi dalis. Kita vertus, ji sustingdo reikšmes ir jas atitraukia nuo pirminio patirties šaltinio. Taip atsiranda kultūrinių tradicijų ir įpročių inercija. Mes vartojame pasakymo formas arba atliekame ritualus, kurių pirmapradė prasmė mums neaiški. Sedimentacija atskleidžia dialektinį atminties ir užmaršties sąryšį. Tad sedimentacijos procesas yra ambivalentiškas ir vienais atvejais ji atlieka pozityvų vaidmenį formuojant tradicijos sąlygas (kaip įpročiai virsta papročiais), o kitais atvejais gali tapti nesąmoningu klišių ir schemų kartojimu, kai visiškai užmirštama pirminė (patirtinė) veiksmų ar ištarų prasmė.

* https://www.lkti.lt/2022-m-spalio-14-15-d/

Straipsnis parengtas kaip Lietuvos mokslo tarybos finansuoto projekto (Nr. SMIP-22-17) dalis

Dalius Jonkus – VDU Filosofijos katedros profesorius, fenomenologas-egzistencialistas, kultūros filosofijos, antropologijos ir estetikos tyrinėtojas.