Donato Ališausko nuotr.

 

Mes, lietuviai, nesame labai svetingi ir – priešingai mano išankstiniam įsitikinimui – tai suvokiame. 2019 m. Vyriausybės kanceliarijos užsakytas Lietuvos įvaizdžio tyrimas atskleidė, kad tarp apklaustų Lietuvos respondentų 31 proc. laikė tautiečius svetingais. Apklausus septynių užsienio valstybių gyventojus, 32 proc. respondentų teigė, kad lietuviai yra svetingi.

Pirmasis svetingumo dėmuo – dosnumas. Štai čia neabejotinai galėtume būti įvertinti daugiau nei 30 proc. Nemažai suaukojame per telemaratonus ir ne tik per juos (2022 m. draudimo bendrovės „If“ užsakymu atliktas tyrimas parodė, kad bent kartą per metus kam nors aukoja ar teikia paramą 79 proc. šalies gyventojų), nemokamai dirbame dalyvaudami talkose, pavyzdžiui, per anksčiau vykdavusias „Darom“ akcijas ar pas gimines kaime. Arba prisiminkime dažną šeimos balių – stalas lūžta ir šeimininkai dar krauna, vis ragina toliau pildytis lėkštes, o išeinant dar įsūdo lauknešėlį.

Bėda, kad ne visada žinome, kaip elgtis su tuo mūsų dosnumu. Gebėjimas dosnumą išreikšti taip, kad jo objektas jaustųsi patogiai, ir yra sėkmingo svetingumo formulė. Jei jau prabilome apie valgius, geriausios vakarienės būna tos, kur ne tik skaniai pagamino ir gražiai padengė stalą, bet visa tai paruošė dar iki atvykstant svečiams. Atkreipkite dėmesį, kiek laiko bičiuliai, pasikvietę į namus, palieka jus vienus, patys laiką leidžia prie puodų, o pyragą desertui pradeda kepti tik tada, kai jau turėtume jį valgyti. Stalas nukrautas skanėstais, o prie jo susodinti tarpusavyje nepažįstami svečiai sunkiai rezga pokalbį. Jį pakurstyti galėtų šeimininkai, bet anie pluša virtuvėj! Aišku, ir svečias turi padirbėti, būti atviras plepalams ir naujoms pažintims, bet pirmiausia čia – šeimininkų darbas: supažindinti, pristatyti, rasti bendrų interesų pašnekesiui užmegzti. Pasirūpiname maistu, pramogomis, bet dažnai pamirštame, kad visa tai tik fonas, pretekstas svarbiausiam tikslui – kokybiškai praleisti laiką kartu.

Net mūsų žodynas nepritaikytas svetingumui. Kas kuria svetingumą? Šeimininkė – labiau virėja, gaspadinė. Arba butą nuomojanti moteris. Jei šeimininkas – gaspadorius, ūkio savininkas. Aišku, žodis kilęs nuo daiktavardžio „šeima“, pagal žodyną pirma jo reikšmė – šeimos galva. Geri šeimininkai svečiams leidžia pasijusti šeimos nariais. Na, neskamba, nors tu ką. O svečias – taigi irgi svetimas, iš toliau. Kodėl šį reiškinį pasivadinome svetingumu, nors juo rūpinasi šeimininkai? Jau čia užkoduota priešybė!

Taigi svetingumas – tai menas priimti svečius. Kaip jo išmokti? Vienas būdas – mėgdžioti kitus. Šio amžiaus pradžioje gyvenau Didžiojoje Britanijoje, ir ten svetingumo tuo metu daugelis mokėmės iš televizoriaus. Nuo 2005 m. iki dabar tebetransliuojama laida „Kviečiu vakarienės“ („Come Dine With Me“) per dvidešimt metų įkalė į galvas, kad svarbiau ne ką, o kaip patieksi, kokią atmosferą sukursi. Margaret Thatcher vyriausybės ilgalaikio finansų ministro, vieno svarbiausių savo kartos britų politikų Nigelo Lawsono dukra Nigella padarė milžiniškos sėkmės karjerą pasivadindama „hostess with the mostess“ (tenka versti „puikioji šeimininkė“) ir nuo naujojo tūkstantmečio priešaušrio iki šių dienų per televizijos laidas ir knygas propaguoja svetingumo kultūrą. Jai nebaisu pasukčiauti patiekalą sušildant mikrobangų krosnelėje – daug svarbiau svečius apgaubti dėmesiu. Čia tik pora pavyzdžių iš populiariosios kultūros, kuri gi atspindi žmonių gyvenimus. Studentaudami žaisdavome dinner parties, makaronus išmokę pagardinti parmezanu, vyną išpilstę į stiklines taures, bet svarbiausia – susėdę aplink iš rašomojo į valgomąjį transformuotą stalą plepėdami pas ką nors namuose.

Britus svetingumo išmokė televizijos laidos ir kulinarinės knygos. Iš ko galime pasimokyti mes? Spėju, kad į savo svetaines ir renginius geriausias svetingumo praktikas mes parsinešame iš ekskursijų. Sprendžiant iš matomumo viešojoje erdvėje (kultūros organizacijų informacinių pranešimų ir ekskursantų įspūdžių socialiniuose tinkluose), Lietuvoje tiesiog veši ekskursijų manija. Pavyzdžiui, atviros architektūros savaitgalis „Open House Vilnius“ šiemet sulaukė beveik 43 tūkst. apsilankymų. Panašios iniciatyvos vyksta ir kitur, pavyzdžiui, per miestus keliaujanti „Pastatai kalba“ ar „Atviros pramonės savaitgalis“ Panevėžyje. Susidomėjimas ekskursijomis kasmet tolygiai auga – tai tvirtina MO muziejaus komunikacijos ir programos vadovė Agnė Vidugirytė, ekskursijų po miestus organizatorius, iniciatyvos „Gatvės gyvos“ pradininkas Albertas Kazlauskas. MO muziejus, nelygu koks sezonas, per mėnesį surengia 60–100 ekskursijų, „Gatvės gyvos“ – 50–60 suaugusiems žmonėms, dar tiek pat – moksleiviams.

 

Ekskursija MO muziejuje. Ryčio Šeškaičio / MO muziejaus nuotr.

 

Būtent ekskursija yra patirtis, kur susilieja dalinimosi dosnumas, gebėjimas perprasti kitų nuotaikas ir noras kartu smagiai praleisti laiką. Ekskursijoms diriguojantys gidai – puikiausi svetingų šeimininkų pavyzdžiai. Sėkmingam gidavimui reikia ne tik turėti specifinių žinių, bet ir būti empatiškiems, suvokti žmonių įvairovę, gebėjimą skirtingai interpretuoti ne tik informaciją, bet ir socialinius ryšius. Į šiuos vadinamuosius „žmogiškuosius įgūdžius“ daug dėmesio kreipia kalbinti ekskursijų organizatoriai. „Mums svarbu neužversti lankytojų menotyrinių žinių gausa, visų pirma stengiamės padėti jiems tas žinias „įkontekstinti“ per parodos temas. Ekskursijos yra giluminė muziejaus patirtis, todėl joje ypač svarbus atvirumas, įtraukiantis pasakojimas ir bendravimas su grupe“, – sako A. Vidugirytė.

Atrodo, populiaru ne tik ekskursauti, bet ir gidauti. Aplinkos ministerijos darbuotoja, į pensiją išėjęs bankininkas, savivaldybės valdininkas, buvę žurnalistai – skaičiuoju pastaruoju metu gidų kursus baigusius pažįstamus iš įvairiausių Lietuvos kampelių. O gal apsigavau nuo algoritmų sukurtos tikrovės, nes statistika šios nuojautos nepatvirtina – už gido pažymėjimų išdavimą atsakinga Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba kasmet jų išduoda mažiau nei du šimtus. Visgi nemažai ekskursijų veda savanoriai, neprofesionalai, apmokyti ne sertifikuotų gidų rengėjų, o pačių kultūrinių organizacijų. Jau minėtas „Open House Vilnius“ veikia savanorystės principu, MO muziejuje nuolat rengiamos gidų savanorių ekskursijos.

Įdomu, koks procentas lietuvių save laikys svetingais per kitą apklausą.