Aušra Maldeikienė. Kristus, Bidenas ir Lietuva

Aušra Maldeikienė. Kristus, Bidenas ir Lietuva

 

Esu katalikė. Nesu vien kultūrinė katalikė. Nuo kokių 7-erių buvau mokoma sąmoningai melstis, ir ta religinė praktika mane lydėjo visą gyvenimą. Vis dėlto daugiau nei pusę šimtmečio lydinis tikėjimas pats savaime manęs nepakylėja į jokias moralines aukštumas, o temoko vieno: kiekvieną silpną ir skriaudžiamą sutikti kaip keliaujantį gyvą Jėzų.

Nuoširdus bandymas atsiliepti į šį priesaką tik dar labiau suvelia tikrovę: atpažinti tą, kuris kenčia, tą, kuris reikalingas paguodos ar pasidalinimo, nėra lengva. Ši problema ypač aktualizuojasi, kai patenki į politikos lauką, kuriame kasdien priimami nuasmeninti sprendimai neleidžia išvysti atskiro, sprendimo paliesto žmogaus akių.

Įtariu (mano įtarimas pamatuotas ilgais viešojo kalbėjimo ir reakcijos į tai, ką kalbu, metais), kad ši įžanga skaitytojams sukels labai įvairių, bemaž visada neigiamų reakcijų. Atviras klausimas, o kodėl mes, smalsiai (ar iš dalies abejingai) kasdien skaitantys apie kitų žmonių intymiausias kūniškojo gyvenimo detales, vos išgirdę apie dvasinį gyvenimą, baisimės.

 

Pirmas apmąstymas. Amerika ir neapibrėžta viltis

Trijų karalių šventę JAV šiemet žymėjo išskirtinis politinis veiksmas. Minia įsiutusių žmonių Vašingtone puolė Kongresą, siaubė pastatą, vadinamą Amerikos demokratijos rūmais, ir grasino politikams. Tokį niršų pasipriešinimą sukėlė neviltis dėl išrinkto „ne to“ prezidento.

Praėjus kelioms valandoms po vandalizmo akto, Atstovų rūmų pirmininkė, katalikė Nancy Pelosi televizijos reporteriams sakė: „Šią apreiškimo dieną melskimės, kad smurto proveržis padėtų mūsų šaliai suprasti – laikas sveikti.“ Ir pacitavo maldą, priskiriamą šv. Pranciškui Asyžiečiui: „Viešpatie, padaryk mane savosios ramybės pasiuntiniu ir leisk man nešti meilę, kur siaučia neapykanta; viltį, kur braunasi nusiminimas.“

Šią maldą mėgsta cituoti ir kitas katalikas – Joe Bidenas. Iškart po to, kai paaiškėjo rinkikų balsavimo rezultatai, jau teisiškai išrinktas prezidentas J. Bidenas kreipėsi į tautą tos pačios maldos žodžiais: „Leisk man nešti santaiką, kur vyrauja barniai; tikėjimą, kur kankina abejonės; šviesą, kur užgulusios tamsybės.“ Tai buvo pateikta it savotiška prezidentavimo metų misija. Tokie pačių aukščiausių Amerikos žmonėms atstovaujančių politikų žodžiai žymi rimtą posūkį.

Po 4 pastarųjų metų, kai didelė dalis konservatyvių Amerikos krikščionių, tarp jų ir katalikų tradicionalistų, savo kelrode žvaigžde buvo paskelbę socialiai nejautrų, du kartus išsiskyrusį, aršaus būdo, tikėjimo niuansus ignoruojantį turtuolį, pažangesni katalikai švenčia viltį.

J. Bideno tikėjimas nekelia abejonių: jis nuolat meldžiasi sekmadienio Mišiose, žinoma, kad visada su savimi nešiojasi rožinį, nuolat lanko palaidotų žmonos ir dukters, kurios žuvo per automobilio avariją beveik prieš 50 metų, kapus. Jo tikėjimas autentiškas, nuspalvintas asmeniniais pasidalinimais ir gana dažnai minimas.

Verta paminėti ir tai, jog kiti 3 šio posto siekę katalikai (išrinktasis Johnas F. Kennedy ir dar du nominuoti – 1928 m. Alas Smithas bei 2004-aisiais Johnas Kerry) apie savo priklausomybę Katalikų Bažnyčiai stengėsi nutylėti ir pabrėždavo, kad tai jų privatus reikalas.

Tikėtina, tokį pokytį lėmė per pastarąjį dešimtmetį paaštrėję kultūriniai karai, suskaldę politines partijas ir bažnyčias, taip pat ir Katalikų Bažnyčią. Anksčiau tikėjimas buvo laikomas labiau asmeniniu dalyku, o dabar vis daugiau žmonių savo priklausymą religinei bendruomenei linksta pabrėžti. Vis dėlto akcentuojamas ne tiek priklausymas vienai ar kitai konfesijai. Svarbiausias tampa susitapatinimas su viena ar kita protestantizmo ar katalikybės kryptimi. Ir būtent čia išryškėja lūžio taškas, nuo kurio prasideda gili vidinė priešprieša. Priešprieša, kuriai suvaldyti reikia politinio genialumo.

Amerikoje J. Bideną, vos antrąjį išrinktą kataliką prezidentą, laiko panašiu į popiežių Pranciškų. Jie abu aukščiausias pareigas pasiekė jau labai garbaus amžiaus, pasižymi nuosaikiu charakteriu ir tuo, kad yra artimi paprastiems žmonėms.

Progresyvieji Amerikos katalikai pabrėžia, kad J. Bideną su Katalikų Bažnyčios galva sieja ir tai, jog abiem vienodai svarbios tos pačios temos – gailestingumas, rūpestis skurdžiausiais, dėmesys bendrajam gėriui. Ideologiškai, kultūriškai ir politiškai Donaldo Trumpo garbintojai Katalikų Bažnyčioje iš esmės yra žmonės, gana atvirai nepritariantys popiežiui Pranciškui ir jo deklaruojamai taikos ir gailestingumo misijai.

Dar per rinkimus J. Bideną labai griežtai pasmerkė ir didžioji dalis Amerikos vyskupų dėl nuosaikios ir gailestingumo doktrina grįstos pozicijos abortų ir homoseksualių asmenų bendruomenės klausimais. Tikėtina, palaikymo savo religinėje bendruomenėje J. Bidenas gali tikėtis iš jėzuitų ir vos kelių vyskupų.

Politiškai tokioje situacijoje vykdydamas nacijos sutaikymo pažadą J. Bidenas turėtų siekti popiežiaus Pranciškaus palaikymo. Vatikano palaikymas yra akivaizdus, net jei jam prieštarauja Amerikos vyskupai. Vis dėlto anapus ganėtinai ciniško ir neretai dirbtinio politinio pasaulio visada stovi žmogus, ieškantis gilesnių vidinių tikėjimo ištakų ir to tikėjimo sklaidos. J. Bideno stiprybė ta, kad jo tikėjimas – tuo mažai kas abejoja – yra autentiškas. O silpnybė slypi irgi ten pat: nuoširdus, tikras pasiaukojimas Dievui yra baudžiamas. Tikrasis to įrodymas – Kristus ant kryžiaus Golgotos kalne.

 

Antras apmąstymas. Lietuva ir baimė

Grįžkime namo. Kai baigėsi Antrasis Vatikano suvažiavimas, aš pradėjau eiti į pirmąją klasę. 3 metai praleisti su vienuolėmis prieš miegą klausantis Vatikano radijo tikrai nevirto jokia racionalizuota asmeninio pamaldumo praktika. Būdama smalsi klausiausi, bet tikrai nesupratau. Ne tas amžius, o ir mažo sovietinio vienuolyno aplinka galėjo mokyti tik aklo paklusnumo ir nuolankumo, bet ne sąmoningos savirefleksijos. Tačiau kai nėra savianalizės, lieka baime grįsta kontrolė.

Visus savo gyvenimo metus stebėjau, kaip tikėjimas Lietuvoje, kad ir kiek bandė, taip ir neišsiveržė iš kont­rolės ir drausmės aptvaro. Antrasis Vatikano susirinkimas pasiekė pavėlavęs ketvirtį amžiaus. Altoriai, kunigai atsisuko į žmones, bet dauguma į juos žiūrinčių širdžių liko nepaliestos. Masiškesnė religinė spauda protarpiais stengdavosi išeiti už primityvoko dogmatizmo ribų, bet būdavo sutramdoma. Nežinau, cenzūros ar savicenzūros.

Politinis institucionalizuotas Lietuvos Katalikų Bažnyčios veikimas buvo redukuotas iki praktiškai vienos temos – agresyvaus gyvybės gynimo. Negirdėjome, kad Bažnyčia kalbėtų ir skurstančiųjų balsu, nors ta pati progyvybinė pozicija neišvengiamai veda link skurdo naikinimo klausimo.

Simptomiška net tai, kad (bent kol kas) Lietuvoje praktiškai neaptariama, kuo gyvena pasaulinė Katalikų Bažnyčia. Net Bažnyčios dokumentai, jos Enciklikos – puikiais turiniu ir apmąstymu apie meilę gyvenimui visais jo tikrais, tad prieštaringais, pavidalais – skendi tyloje. Taigi, ar reikia stebėtis, kad negirdime nė vieno (liudiju, nes labai laukiu jau kelis dešimtmečius) valstybės vadovo, kuris spontaniškai cituotų Evangeliją, perleistą per savo širdį?

 

Trečias apmąstymas. Esu katalikė, TODĖL pasisakau

už LGBTQ+ žmonių lygias pilietines teises

Prieš keletą savaičių po popiežiaus Pranciškaus ištarmės apie LGBTQ+ bendruomenės teises, Lietuvos socialiniuose tinkluose ir komentaruose po straipsniais interneto portaluose pasipylė neapykanta Bažnyčiai ir žmonėms. Popiežius pasakė: „Homoseksualūs žmonės turi teisę turėti šeimą. Jie yra Dievo vaikai ir turi teisę turėti šeimą. Niekas negali būti atstumtas ir niekam negali būti uždraustas gailestingumas.“ Pontifikas tvirtino: „Mes privalome suteikti jiems civilinės sąjungos teisę. Kad jie būti teisiškai apsaugoti.“ Popiežius nesakė, kad tokios šeimos turi gauti Santuokos sakramentą, tačiau jie turi teisę į civilinę santuoką. Ir tai yra akivaizdu. Būtent todėl, kad esu ne tik politikė, bet ir praktikuojanti katalikė, – būtent todėl, – visada kalbėdama ir pristatydama savo politinę programą pasisakau už visų lygias pilietines teises, ne išimtis ir LGBTQ+ bendruomenė. Analogišką poziciją pripažįsta ir Europos Parlamente absoliuti dauguma Liaudies partijos, vienijančios Europos krikščionis demokratus, narių.

Kasdien skaitydama dešimtis neapykantos kupinų komentarų jau nebesistebiu, kad šios, kiekvienam katalikui akivaizdžios, tiesos kelia tokį pyktį. Kai nesidalini Kristaus meile, o ją pasisavini siekdamas savo didesnės šlovės, gilini ne meilę, bet sustiprini panieką Bažnyčiai. Ne pagarba institucijai, o meilė žmogui yra Kristaus mokymo esmė.

Kai skaitai Evangeliją (jei tikrai skaitai...) ir nuoširdžiai bandai suprasti, ką tau kalba Dievas, sužinai tik vieną dalyką: sužinai, kiek daug nemeilės, nuoskaudos, atmetimo yra tavo širdyje. Ne kito, o tavo. Kiekvienas turime savo kančią ir kiekvienas nešiojame savo randus. Tuomet, kai sugebi bent kelias minutes besąlygiškai priimti ir suprasti kitą ir kitokį, tavo paties širdyje užsitraukia randas.

Esu katalikė. Praktikuojanti katalikė. Mano tikėjimas nepadaro manęs doresnės už kitus. Jis tik įpareigoja mylėti artimą. Įpareigoja tokiai meilei, kuriai nerandu jėgų.

Draugai