Dalius Jonkus. Lytys, socialiniai vaidmenys ir kultūrinės išraiškos

 

Arūno Kulikausko nuotraukaArūno Kulikausko nuotrauka

 

Švietimo ministras, paklaustas, kiek egzistuoja lyčių, sutriko ir atsakė nežinąs. Akvilė Giniota straipsnyje „Kiek yra lyčių? Atsakymas ministrui ir kitiems pasimetusiems“, skelbtame manoteisės.lt, bandė į šį klausimą atsakyti, bet taip pat turėjo prisipažinti nežinanti. Socialiniuose tinkluose kilo šurmulys dėl to, ką gi vadinti lytimi. Ar galima skirtingus socialinius lyčių vaidmenis vadinti lytimi? Ar socialiniai lyčių vaidmenys, tai, kas nevykusiai vadinama socialine lytimi, gali būti apibrėžiami kaip svarbiausios lyčių charakteristikos? Lyčių klausimas negali būti suvestas vien į genitalijas ar į chromosomų kombinacijas. Lyties tapatybė yra komplikuotesnė, tačiau, nepaisant įvairių variacijų, mums visiškai pakanka dviejų lyčių. Yra vyrai ir moterys. Šis skirtumas mums svarbus, nes esame egzistenciškai suinteresuoti turėti lytinę tapatybę ir atitinkamai elgtis. Mūsų dėmesys kitiems asmenims implikuoja erotiškai lytinį aspektą. Apie priklausymą vienai ar kitai lyčiai sprendžiame iš to, kaip žmonės atrodo, kokius kūnus turi, kaip rengiasi, kokiu balsu kalba, kaip vaikšto, kaip gestikuliuoja. Atitinkamai kuriame ir savo pačių lytines išraiškas. Kultūra palengvina biologiškai sąlygotą lyčių atskyrimą, suteikdama vienaip ar kitaip normuojamą išraišką. Norint jaustis patogiai šiame gyvenamame pasaulyje, reikia išmokti atskirti lytines išraiškas ir patiems tinkamai reikšti savo lytiškumą. 

Aišku, lytiškumo išraiškos kinta. Tai, kas buvo nepriimtina prieš 100 metų, dabar tampa norma. Mes ne tik paklūstame normoms, bet ir patys jas kuriame. Pavyzdžiui, moterys gali dėvėti kelnes ir eiti į viešumą palaidais plaukais. Ne masiškai, bet jau pasitaiko ir vyrų su suknelėmis ar net aukštakulniais. Skirtingai nei anksčiau, vaikų priežiūra ir namų ruoša turi rūpintis ir moterys, ir vyrai. Tačiau socialinių vaidmenų ir kultūrinių išraiškų gausa ar transformacijos nereiškia, kad išnyksta svarbiausi moteriškumo ir vyriškumo skirtumai. Moteriškumo ir vyriškumo tapatybių reikšmė išlieka svarbi net tada, kai nebelieka patriarchalinio vienos lyties išaukštinimo kitos lyties sąskaita. Šis skirtumas svarbus ne tik heteroseksualiems, bet ir homoseksualiems asmenims. Laisvoje visuomenėje visaverčiais asmenimis galime būti tik tada, kai savo kultūrinėmis lytiškumo išraiškomis galime nurodyti asmenines preferencijas, priklausomybę vienai ar kitai lytinei orientacijai. Translytiškumas ar interlytiškumas negali būti laikomi atskira lytimi, nes pats tokių žmonių apibūdinimas nurodo tarpinę, sumišusią lytiškumo būseną. Galų gale translyčiai taip pat yra arba nori būti vyrais ir moterimis. 

Lytinių išraiškų ir socialinių vaidmenų spektras platus, su tuo gali būti susijusios stereotipinės pažiūros, tačiau dėl to neverta atsisakyti kultūrinio lyčių ir lytinio gyvenimo normatyvumo. Lyčių binariškumas nėra atsitiktinis. Jis svarbus ne tik biologiškai, siekiant užtikrinti gyvybinį reprodukavimąsi, bet ir kultūriškai, sudarant sąlygas asmens lytinei savirealizacijai. Lytiniai skirtumai turi būti gerbiami. Šiuo atžvilgiu visiškai sutinku su antrosios feminizmo bangos teoretikėmis. Kita vertus, dažnėjantis siekis vis labiau eliminuoti lytinius skirtumus ar juos reliatyvizuoti, teigiant esą mokslai įrodė, jog biologiniame lygmenyje lytiniai skirtumai yra neesminiai, o socialinių lyties vaidmenų pasikeitimai reikalauja atmesti lytinius skirtumus ir jų išraiškas kaip pasenusius stereotipus, man yra nepriimtinas. 

Paradoksalu, bet lyčių skirtumų paneigimas ar lyčių reliatyvizavimas atsisuka prieš pačias moteris ir jų kovą už lygias teises. Jei lyčių neapibrėžtumas ar lytinės tapatybės sumišimas tampa norma, neįmanoma kalbėti apie specifines moterų teises, apie motinystę ir moterų pažeidžiamumą darbo rinkoje. Todėl siūlyčiau atsisakyti socialinės lyties sąvokos kaip klaidinančios. Socialine lytimi dažniausiai vadinami socialiniai lyčių vaidmenys. Vengdamas painiavos teigčiau, kad egzistuoja dvi lytys ir įvairūs šių dviejų lyčių socialiniai vaidmenys, pliuralus dviejų lyčių kultūrinių išraiškų spektras. Šia prasme lytis nėra biologinė kategorija, ji negali būti atskiriama nuo to, kaip yra kultūriškai išreiškiama ir kaip ją formuoja socialiniai santykiai. Kita vertus, lytis nėra socialinis konstruktas. Lytis ir jos paradoksali tapatybė yra neatsiejama gyvenamo kūno kaip asmens savirealizacijos intersubjektyviame pasaulyje dalis. 

 

Dalius Jonkus – VDU Filosofijos katedros profesorius, fenomenologas egzistencialistas, kultūros filosofijos, antropologijos ir estetikos tyrinėtojas.