Dalius Jonkus. Arūno Kulikausko nuotrauka

 

Nežinau, ar klimato kaita pakeis mūsų erotiškumą ir padidins aistras, bet vyraujantis karštis tikrai primygtinai primena, kad esame kūniški. Praėjęs „Literatūros ir meno“ numeris buvo skirtas aistroms. Virginija Cibarauskė naujai apmąstydama Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“ teigia, kad šios autorės kūryboje vaizduojamos moterys dar nėra laisvos. Rašytojos vaizduojamas moterų geismas vyrams tampa kerštu ir nesąmoningu noru juos sunaikinti. Pritarčiau, kad erotizmas literatūroje gali būti suprastas kaip būdas išsivaduoti iš patriarchalinių normų ir prietarų. Iš tikrųjų atsigręždamas atgal galiu patvirtinti, kad apie erotiką bei lytiškumą kalbėti ir rašyti prieš tris dešimtmečius buvo daug sunkiau nei dabar. Tačiau ar įvyko išsilaisvinimas? Ar erotinės ir lytinių santykių temos tapo įprastos šiandienėje lietuvių literatūroje? Negaliu atsakyti į šį klausimą, nes trūksta išmanymo. Bet pasidomėjęs neradau jokių nuorodų į geriausių lietuvių literatūroje pavaizduotų erotinių scenų dešimtuką. Neradau tyrinėjimų, kaip vaizduojamas erotiškumas literatūroje iš vyriškos bei moteriškos perspektyvos. Prisimenu, viena pažįstama semiotikė nagrinėjo, kaip lietuvių literatūroje aprašomi bučiniai, tačiau norėtųsi gauti detalesnį erotinių jausmų ir kūnų aprašymo žemėlapį.

Šie klausimai vėl iškilo skaitant naujausią Lauryno Katkaus apysakų knygą „Nakvynė Berlyne“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022). Tikrai rekomenduotina knyga, nors apie jos privalumus nekalbėsiu ir susitelksiu tik į erotikos aspektus. Mane sudomino knygoje pasakojama istorija apie menininko dalyvavimą performansų renginyje Berlyne, kur jis patiria erotinį meilės nuotykį su savo kolege iš Olandijos. Viskas prasideda žaidžiant biliardą tarsi atsitiktinai pamačius merginos krūtis ir šis įvykis erotiškai motyvuoja protagonistą, pažadina jo valią veikti. „Čia labai karšta, sumurmėjo Maryz; iš tiesų, jos skruostai buvo įraudę. Ji nusivilko siuvinėtą švarkelį, primenantį ispanų toreodoro apdarą, ir, pakabinusi jį ant vagio, pasilenkė mušti. Stovėdamas kitame stalo gale, pamačiau jos rusvų marškinėlių iškirptę, kuri atskleidė ne tik liemenėlės nėrinius, ne tik krūtų puseles, bet ir susieinantį pagrindą. Maryz krūtys buvo nebemergiškos – matėsi raukšlė perskyrime, tačiau nė kiek nesubliūškusios, pilnos ir apvalios. Atsivėrusį vaizdą sekundę stebėjau neutraliai, bet netrukus užliejo pasigėrėjimas. Svarios, patirties kupinos krūtys... nelyginant sūris su pelėsiais... taip, kaip brandintas, smaguriškas sūris“ (p. 61).

Kaip galima suprasti iš pasakojimo, mergina savo krūtis protagonistui viliokiškai parodo neatsitiktinai. Vaikinas jas suvokia kaip būties pilnatvės pažadą. Krūtyse įsikūnija jaunatviška aistra ir brandi patirtis. Labiausiai šiame aprašyme nustebino krūtų palyginimas su pelėsiniu sūriu. Suprantama, protagonistas mėgsta brandintą sūrį ir neatsisako jo pasmaguriauti. Tačiau kodėl pelėsinis. Pelėsiai kelia dvigubus, gal net ambivalentiškus jausmus. Pelėsinis sūris pasižymi nelabai maloniu kvapu. Kad ir koks būtų kūnas ar jo dalis, bet jo patrauklumą susieti su pelėsiais tikrai neįprasta. Kita vertus, prisiminiau, kad pelėsinis sūris yra pateikiamas kaip sukultūrinto šleikštulio pavyzdys. Šiaip supeliję dalykai, kaip ir surūgę ar supuvę, kelią pasišlykštėjimą. Pelėsiai dažniausiai liudija sugedimą. Tačiau žmonės geba situaciją kardinaliai pakeisti ir šlykščius dalykus padaryti patrauklius. Pelėsinis sūris yra vienas iš tokių pavyzdžių. Tai, kas įprastai jau nebevartotina, tampa gurmaniško pasimėgavimo objektu. Todėl šis krūtų palyginimas su pelėsiniu sūriu suteikia ambivalentiškumo protagonisto troškimams. Lytiniai santykiai su įvairiais skysčiais, išskyromis taip pat gali būti suprantami kaip keliantys pasišlykštėjimą ir kartu jie yra žavūs, džiuginantys ir suteikiantys malonumą. Moters krūtys, kaip fiziologinio kūno dalys, taip pat gali būti ne tik patrauklios, bet ir atstumiančios. Tai, kad krūtys personažui gali kelti ne tik džiaugsmo ir pasigrožėjimo jausmus, liudija jo požiūris į būsimą darbą. Dirbdamas televizijoje, jis privalo nufilmuoti pramoginę laidą su didžiausių pasaulyje krūtų savininke, kuri lankysis Lietuvoje. „Gerokai pagyvenusi savininkė, atradusi turinti lietuviško kraujo (nenuostabu, tikros įžymybės privalo turėti bent šlakelį lietuviško kraujo), nusprendė aplankyti istorinę tėvynę ir kartu papildyti piniginę. Su ja darysiu išskirtinį interviu, aplenkdamas TV3 ir LNK, kaip metusi žuvies žvilgsnį pabrėžė Nona, – klausinėsiu apie gyvenimą su rekordiniais papais, o paskui juos pasversiu. Kaip dabar matau – aš kilnoju milžiniškas liaukas ir, atsisukęs į tuo metu įjungtą kamerą, blatnai nusišypsau. Fu, kaip šlykštu“ (p. 70).

Nežinau, ar autorius sąmoningai pateikė šį ambivalentišką krūtų ir pelėsinio sūrio palyginimą. Galbūt tai tik nesąmoningas lytinių santykių traukos ir atstūmimo reflektavimas. Bet kokiu atveju šleikštulys dažnai įtraukiamas į erotinių ir estetinių jausmų aprašymus kaip tuo pat metu traukiantis ir atstumiantis. Bjaurasties estetika neatskiriama modernaus meno dalis. Siekiant suprasti erotinę meilę reikia akcentuoti, kad ji yra kūniška, bet neredukuojama į atskiras kūno dalis. Erotiškumas patiriamas kaip situacija ir ypatinga atmosfera. Ji atsiskleidžia kaip aistra, jausmai, empatija, supratimas, potraukis. Šiandienėse diskusijose apie lytiškumą, kai fizio­loginis lytiškumas priešinamas su socialinės lyties konstruktais, svarbu pabrėžti, kad lytiškumas negalimas be tarpkūniškumo. Šią sąvoką sugalvojo fenomenologai, norėdami pabrėžti žmogaus kūniškumo intersubjektyvumą. Gyvas kūnas patiriamas ne kaip atskiras daiktas, bet kaip plėtojantis nuolatinius santykius su kitais ir aplinka. Kūnas yra laikysena, jis tiesiogiai reaguoja į aplinkos įvykius ir kitus įkūnytus subjektus. Pavyzdys būtų katytė: pamačiusi pavojų (šunį) išleidžia nagus ir išriečia nugarą, išgirdusi balandžius priglunda prie žemės ir pasiruošia šuoliui arba gerindamasi žmogui glaustosi prie kojų ir murkia, o kartais ir kniaukia reikalaudama dėmesio. Žmonės, kaip ir gyvūnai, orientuojasi aplinkoje ir rea­guoja į ją tiesiogiai. Įkūnytas juslinis suvokimas yra pirminė jausmų ir vertinimų prielaida. Todėl meilės santykiai ir seksualiniai troškimai negali būti aiškinami vien fiziologiniais poreikiais ar socialinės lyties kategorijomis. Jie yra įkūnyti ir tarpkūniški. Intymūs santykiai apima ir materialinį, ir dvasinį lygmenį. Tad, nepaisant to, kad lytiniai santykiai būtini ir privalomi kaip generatyvinės reprodukcijos sąlyga, jie mums teikia daug džiaugsmo ir malonumo net ir tada, kai šiems tikslams netarnauja. Erotiškumas patiriamas sukuriant specifinę situacijos ir santykių atmosferą, kai instinktai ir potraukiai tampa priimtini kaip sukultūrinti įpročiai ir papročiai. Kita vertus, erotinės situacijos atsiranda tada, kai paklusdami jausminei sąmonei ir ikireflektyviai valiai elgiamės neprotingai ir sulaužom arba pažeidžiam nustatytas taisykles.

Paradoksas, kad savo intymumą išgyvename ir rea­lizuojame tik dalindamiesi su kitais. Dalinimasis šiuo atveju neturėtų būti suprastas kaip lytinių organų panaudos sutartis. Vienas garsus filosofas santuoką kadaise apibūdino kaip susitarimą naudotis vienas kito lytiniais organais. Toks dalinimasis būtų saviapgaulė, apie kurią Jeanas-Paulis Sartre’as rašė knygoje „Būtis ir niekis“. Jis pateikia vyro ir moters pasimatymo pavyzdį, kai vyriškis, flirtuodamas ir siekdamas intymesnių santykių, paima damos ranką, tačiau ši, nenorėdama nutraukti santykio ir kartu nenorėdama prisipažinti, kad toks prisilietimas reiškia įžangą į intymesnį bendravimą, savo ranką suvokia kaip atribotą nuo savęs. Tada ranka jaučiama ne kaip gyvo kūno dalis, bet kaip susvetimėjęs objektas. Savąjį kūną suvokti ne tik kaip patirties centrą, bet ir kaip objektą, išstatytą kito žvilgsniams ir prisilietimams, yra būtina erotinių santykių sąlyga. Tačiau jei kūnas patiriamas tik kaip objektas – jis sudaiktinamas. Žvilgsniai, prisilietimai ir net bučiniai gali turėti skirtingą reikšmę, bet be jų savo lytinio intymumo išgyventi negalime. Dalintis intymumu reiškia patirti įkūnytą savo lytinį subjektyvumą. Erotinis lytiškumas gali būti suprastas tik kaip santykis, kuriame materialus kūnas įgyja individualaus asmens bruožus ir stilių. Lytinis kūnas nėra aklinai uždarytas indas, kurio viduje skleidžiasi seksualinis intymumas. Lytiškumas yra nukreiptas į kitą, pasyviai lūkuriuojantis arba aktyviai imponuojantis. Svarbu, kad lytinis erotiškumas gyvuoja ne kaip vienpusis pasisavinimas ar užkariavimas, bet kaip abipusis įsitraukimas.

Dalius Jonkus – VDU Filosofijos katedros profesorius, fenomenologas-egzistencialistas, kultūros filosofijos, antropologijos ir estetikos tyrinėtojas.