Dalius Jonkus. Arūno Kulikausko nuotr.

 

Erotiniai kūno vaizdai mane domino nuo pat vaikystės. Šį susidomėjimą lydėjo trauminės patirtys. Pamenu, kad pirmasis apsinuoginusios moters paveikslėlis man į rankas kažkokiu būdu pateko dar pirmoje klasėje. Tėtis jį rado uniformos kišenėje, tada smarkiai mane barė ir gėdino. Tai buvo renesanso dailininko nutapyto Šventosios Mergelės paveikslo reprodukcija. Tada supratau, kad moters kūno nuogumas yra patrauklus, bet draudžiamas. 

Dabartinės feministinės kritikos požiūris į apnuoginto moters kūno vaizdavimą primena mano tėčio samprotavimus apie apnuoginto kūno gėdingumą. Pradėjusi nuo daug žadančio erotinio kūno išlaisvinimo, dabartinė feministinė kritika erotiškumą redukuoja į socialiai konstruojamą lytiškumą arba į fiziologinį seksą. Perskaičius Monikos Krikštopaitytės straipsnį „Aklosios zonos ir nuvytę žiedai“ („7 meno dienos“, 2026 m. spalio 9 d.) liko nemalonus poskonis. Ne todėl, kad apžvelgdama fotografijos istoriją ji siūlo atsigręžti į užmirštus vardus ir marginalizuotas fotografes. Toks istorijos atnaujinimas ir perrašymas suprantamas, netgi sveikintinas. Abejonių kelia autorės bandymas revizuoti meninės fotografijos istoriją remiantis lyties kriterijais. Pagrindiniu kritikos objektu kritikė pasirinko Rimanto Dichavičiaus fotografijų ciklą „Žiedai tarp žiedų“. Ji prisipažįsta, kad šios nuotraukos jai visada atrodė įtartinos. Tačiau įtarimą jai kelia ne meninė kokybė, o tai, kas jose nufotografuota ir kas fotografavo. Autorė nemato skirtumo tarp meninės apnuoginto kūno fotografijos ir nuogų kūnų moterų pliaže. Galiu suprasti neišprususių ir galbūt pirmą kartą moters kūną pamačiusių sovietinių žmonių reakcijas, apie kurias išsamiai pasakoja autorė, bet nesuprantamas meno kritikės vulgarizuojantis požiūris, kai erotinėse nuotraukose ji mato vien seksualinių geismų objektus ir geidulingus fotografus. Stebėdama apnuogintų kūnų vaizdus ji įsivaizduoja, kaip vyrai juos komentuoja arba kaip vyksta fotografavimo procesas, „kai virš tų mergelių su fotoaparatu kabo jau link trisdešimties pasukęs fotografas“.

Nemaloniai stebina, kad meno kritikė savo abejonių nepagrindžia analize ir nepaaiškina, kuo skiriasi erotinis kūnas nuo vulgariai seksualizuoto kūno. Susidaro įspūdis, kad ji nemato skirtumo tarp erotiškai išraiškingo kūno (jo vaizdavimo) ir seksualinio objekto. Apnuoginto moters kūno fotografija jai priimtina tik tada, kai fotografuoja moteris. (Tarsi moterys negalėtų seksualiai geisti moterų ir traktuoti jų kaip seksualinių objektų.) Vyrų erotinė fotografija, jos manymu, yra „amžinas nekaltų mergelių troškimas“, o Violetos Bubelytės kūrybos proveržio priežastis neva yra ta, kad „pirmą kartą moters kūnas (ir jo seksua­lumas, poetiškumas bei visa kita) buvo teigiamas be to šleikštaus dviprasmiškumo, kuris lieka, kai jį fotografuoja koks nors vyras, užgulęs mergelę fotoaparatu“.

Reikia pasakyti, kad lyginti V. Bubelytės ir R. Dichavičiaus fotografijas nekorektiška. V. Bubelytės autoport­retai nėra erotiški, juose nėra erotinės dviprasmybės ir paslapties. Pirmiausia turėtume atsakyti į klausimą, kas yra erotinis kūnas. Erotinis kūniškumas yra pažeidžiamas. Tačiau šis pažeidžiamumas kartu yra įkyrus ir pavergiantis. Dviprasmiai ne tik vaizdai, perteikiantys tai, ką norima parodyti užuominomis ir net laužant taisykles, dviprasmiškas pats erotinio kūniškumo pasirodymas. Jis atsiskleidžia kaip pažeidžiamumo ir neproporcingo materialumo derinys. 

Atmesdama erotinio kūno dviprasmybę kritikė abejoja ne tik merginų erotinėmis nuotraukomis, bet ir Virgilijaus Šontos parodoje rodytomis apnuogintų vyrų fotografijomis. Tačiau ji ir vėl nepateikia argumentuotos pačių kūrinių analizės. Jei erotiniuose vaizduose pasireiškia gašlumas, tai reikėtų aptarti. Mano manymu, meninė fotografijos kokybė priklauso nuo to, kaip joje parodomi vaizduojami dalykai, o ne nuo to, kas tą daro. Fotografuojančio asmens lytis, orientacija ar amžius neturėtų būti kriterijus, kuriuo remdamiesi vertiname fotografiją ar kitus meninės raiškos būdus. Erotinis išraiškingumas atsiskleidžia per laikysenas, pozicijas, žvilgsnius, o ne per apnuoginto kūno paviršius ar fizines formas. 

Istorijos perrašymas ir autoritetų kritika yra neabejotinai reikalingi, bet jie turėtų būti atliekami nagrinėjant pačius meno kūrinius, o ne kritikuojant ad hominem ir neetiškai priekabiaujant dėl lyties ar lytinės orientacijos. Nes susidaro įspūdis, kad, prisidengiant feminizmo šūkiais, demonizuojamas kūno erotiškumas, o bet koks apnuoginimas suprantamas natūralistiškai – jį redukuojant į seksua­linio geismo objektą.