Prakaituotais delnais užeinu į dėstytojo kabinetą atsiskaityti dėl kursinio darbo. „Kas blogesnio?“ – klausia dėstytojas, paimdamas vos prieš kelias minutes spausdintuvo išspjautus lapus. „Dėstytojau, gal neverčiam. Man užtenka penketo. Tėvams dar nesakiau, kad universitete dešimtbalė sistema. Didžiuosis manimi“, – juoku bandau pridengti darbą, vertą mažiau nei spausdintuvo dažai. Pažiūrėjęs į mano paskaitų lankomumą, studijų knygelėje dėstytojas parašo šešis ir su šypsena ištaria: „Ne mano bėdos, kaip tą balą paaiškinsi tėvams. Susitiksime egzamine.“ 

 

Antos Marijos Antanavičiūtės nuotr.

 

Jeigu po studijų būčiau nusprendęs dirbti pagal specialybę – geležinkelių inžinieriumi, ši istorija keltų labai daug klausimų apie mano kompetenciją ir studijų kokybę. Kas žino, gal net būčiau veidas, kaltas dėl visų Lietuvos geležinkelių problemų. Turėčiau personažą „Dviračio žiniose“. 

Tačiau inžinieriumi netapau, o mano aprašytas įvykis vis iškyla pagalvojus apie švietimą Lietuvoje. Kita šio įvykio pusė nėra tokia intriguojanti. Eidamas pas dėstytoją žinojau, kad jis klaus „kas blogesnio?“. Tai buvo jo tipinė frazė, kilusi iš žinojimo, kad tik išskirtiniais atvejais studentai prieš atsiskaitymus pasako ką nors gero. Dažniausiai išgirsta ką nors blogo – t. y. kodėl nebuvo atliktas vienas ar kitas darbas. Kad yra galimybė prašyti minimalaus įvertinimo nė neatverčiant kursinio darbo, irgi žinojau. Semestro pradžioje dėstytojas aiškiai pasakė, kad minimalų balą gausime, jeigu lankysime jo paskaitas. 

Tas dėstytojas tikrai nebuvo nekompetentingas (nors universitete tokių sutikau ne vieną), mano kursiniam darbui patikrinti jam būtų užtekę keliasdešimt sekundžių. Atsivertęs brėžinį pamatuotų kampus, radęs neatitikimų siųstų į pakartotinę sesiją. Net nesigilintų, ar tie netikslumai radosi dėl mano klaidų, ar todėl, kad, pavyzdžiui, spaustuvėje išsikraipė mastelis. Tačiau to nedarė, nes tiek jis, tiek studentai buvo įsukti į universiteto bandymus susirinkti kuo daugiau krepšelių. Be paskaitų, egzaminų, konsultacijų, dėstytojui semestro gale tekdavo patikrinti apie šimtą kursinių darbų. Nesuvokiamas krūvis visomis prasmėmis. Iki šiol nežinau, ar ta „neverčiam“ sistema atsirado dėl dėstytojo tingumo, empatijos ar tiesiog žmogiškų jausmų. Atmesti studento darbą labai lengva, tačiau ar etiška jį atmesti, jei esi sistemoje, neturinčioje prabangos skirti laiko tam studentui?

Ši istorija galbūt graži iš žmogiškosios pusės, bet universiteto įvaizdžio nepagerina. O jeigu dar pridėčiau, kad mačiau, kaip dėstytojas fiziškai smurtauja arba teigiamą pažymį parašo už tuo metu dar egzistavusio parduotuvių tinklo „Sarma“ dovanų kuponą. Šį prisiminimų svilėsį pagardinęs skaudžiomis patirtimis iš mokyklos, dėl visų savo gyvenimo nesėkmių galėčiau kaltinti Lietuvos valstybinį nemokamą švietimą. 

Tačiau yra visiškai priešingai. Šie prisiminimai iškilo žiniasklaidoje pamačius pranešimą, kuriame rašoma, kad technologijų bendrovė „Tesonet“ pradeda investuoti į privatų švietimą Lietuvoje – įmonė ketina kurti mokymosi ekosistemą nuo priešmokyklinio ugdymo iki profesinių ir universitetinių studijų. Iniciatyvos tikslas gali pasirodyti gražus. Pranešimas spaudai skelbia: „Investicijos tikslas yra suteikti galimybę kokybišką privatų išsilavinimą gauti gabiausiems Lietuvos moksleiviams, tam skiriant privačių švietimo įstaigų pelną.“ 

Tačiau žodžiai „privatus“, „pelnas“, „gabiausiems“ švietimo kontekste mane gąsdina. Bėgimo varžybose pradėjau dalyvauti nė todėl, kad buvau gabus bėgimui, o todėl, kad lengvosios atletikos treneris sutiko mane treniruoti, kai pats paprašiau sakydamas, kad noriu sportuoti. Treneris, kuris dažnai vaikus į varžybas veždavo už savo pinigus, paėmė mane, visiškai negabų, dalyvauti sportinio ėjimo varžybose. Tuo metu ten buvo mažiausia konkurencija, taip aš galėjau taškais prisidėti prie komandos. Šitaip natūraliai išsivystė sportavimo įprotis, likęs iki šiol. Anglų kalbą irgi puikiai moku ne todėl, kad turėjau galimybę mokytis privačiai, o todėl, kad kažkas mokykloje nusprendė, jog anglų kalba bus reikalinga ir jos pasirinktinai galima mokytis nuo trečios klasės. Iki pat dvyliktos turėjau penkias savaitines anglų kalbos pamokas. 

Prisipažinsiu – neturiu tvirto atsakymo, ar stikliniuose vienaragių rūmuose gyvenančių verslininkų iniciatyvos švietimą versti preke, prieinama tik gabiausiems ir turtingiausiems, yra gera mintis. Nuojauta kužda, kad tai bloga kryptis. Kur jau kur, bet švietimo srityje reikia kalbėti ne apie geriausius, o apie bendrą lygį. Aukštas bendras lygis užaugins tų geriausių. Kas iš to, kad Amerika laimi medalius olimpiadose, bet dauguma visuomenės kenčia nuo antsvorio ir nesportuoja. Kur tuomet yra riba? Galbūt tik gabiausiems suteikime vadovėlius, kiti tegul mokosi iš tiktoko. Galima dar radikaliau – tik gabiausius mokykime skaityti ir rašyti. Ir kodėl turėtume sustoti prie švietimo? Policijos patrulių, gydytojų, gaisrininkų paslaugos juk irgi gali būti prieinamos tik gabiausiems piliečiams.