Antos Marijos Antanavičiūtės nuotrauka

 

Mokslininkai randa vis daugiau įrodymų apie užsienio kalbų mokymosi naudą smegenų veiklai. Manoma, kad užsienio kalbos gali net atitolinti Alzheimerio ligą. Tuo pat metu Lietuvoje egzistuoja judėjimas, kuris dėl visų pasaulio bėdų kaltina anglų kalbą mokančius moksleivius.

Kitaip tariant, keičiasi kartos, tačiau VLKK kalbininkų įskiepyta neapykanta anglų kalbai lieka ta pati. Perfrazavus jų mintis apie anglų kalbą ir pritaikius, pavyzdžiui, fizikai turėtume tokius teiginius: „Lietuvoje reikia įstatymo, draudžiančio vaikus mokyti užsienio fizikos. Juk turime tiek daug gražios lietuviškos fizikos. Negi negalime apsieiti be tų niutonų ir einšteinų? Naudoti Ω, λ, μ ir panašius importinius simbolius vietoje gražių lietuviškų, yra gūdi provincija ir nieko daugiau. Apskritai fizika labai kenkia dailei ir darbeliams.“ 

Neapykanta kalbai manęs nebestebina, tačiau stebina gebėjimas apkaltinti angliškai kalbančius moksleivius. Naujausias pavyzdys – leidyklos „Kitos knygos“ projektų vadovė Aira Niauronytė „Literatūroje ir mene“ paskelbtame straipsnyje „Požiūris „neskaitau lietuviškų vertimų“ – tai problema“ angliškai gebančius skaityti moksleivius įvardija kaip problemą, dėl kurios kenčia vertimais užsiimančios leidyk­los.

 Peržvelgęs Lietuvoje parduodamų knygų topus nematau, kad juose dominuotų užsienietiška literatūra. Galbūt (tuo labai stipriai abejoju) Lietuvoje moksleiviai nebeperka verstinių knygų. 

Net jei tai ir tiesa, situacija – absurdiška. Tas pats būtų, jei LRT projektų vadovė kaltintų moksleivius, kad šie serialus mieliau žiūri per „Netflix“, o ne per LRT dubliuotus lietuviškai.

„Jau kurį laiką diskutuojama, kad dalis moksleivių tarpusavyje kalbasi angliškai, ir tai tampa įprastu reiškiniu“, – taip prasideda pastraipa, dedikuota jaunimui. Žinoma, A. Niauronytė nenurodo, nei kas diskutuoja, nei kur. Galbūt taip diskutuoja tėvai, kurie, kadaise norėdami, kad vaikai nesuprastų, kalbėdavosi rusiškai, o dabar jų vaikai, norėdami, kad nesuprastų tėvai, kalbasi angliškai. „Mano dukra parsivedė draugę ir su ja kalba angliškai. Aš angliškai nė bum bum. Dažnai jos žiūri į mane ir juokiasi. Įtariu, kad apkalbinėja. Ką daryti?“ – diskutuoja mama „Šilutės tėvelių“ grupėje feisbuke. Trys mamos pakomentuoja ir tai jau masinis reiškinys.

Toliau tekste rašoma: „Kitas aspektas – dalies moksleivių gimtosios kalbos žodynas skurdėja, anglų kalba jiems lengviau reikšti mintis ir emocijas, taigi ir skaito jie tik angliškai.“ Tai, kad vaikai nebevartoja žodžių „žagrė“, „pūdymas“ ir „klumpės“, nėra įrodymas, kad jų gimtosios kalbos žodynas skurdėja. Kaip ir man pavartojus déjà vu nereiškia, kad mintis leng­viau reikšti prancūziškai. Arba jei kaukšteliu plaktuku per pirštą ir sušunku lenkiškai, nereiškia, kad emocijas man lengviau reikšti šia kalba. Galų gale kaip tie moksleiviai baigia mokyklas, jeigu skaito tik angliškai?

Kad neatrodytų, jog pritempinėju, noriu aptarti kiek didesnę problemą – viduriuką, kurio nėra. Tiek A. Niauronytė, tiek kalbininkė Jolanta Zabarskaitė laikosi pozicijos, kad egzistuoja viduriukas tarp griežtosios VLKK ir, pavyzdžiui, radikaliosios kalbininkės Loretos Vaicekauskienės. 

Netikiu, kad galima rasti viduriuką tarp mokslininkų, įrodžiusių, kad žemė yra apvali ir tarp žmonių, tikinčių, kad žemė yra plokščia. Tačiau tiek Aira, tiek Jolanta mano kitaip ir labiau krypsta link plokščios kalbos. 

Buvęs VLKK pirmininkas Audrys Antanaitis straipsnyje „Kauno dienoje“ teigia: „Anglų kalbą priimame savanoriškai ir dažnai nejaučiame pavojaus, kurį ji kelia.“ A. Niauronytė, kalbėdama apie anglų kalbą, sako „tikrai nenoriu būti kalbos alarmistė“, o J. Zabarskaitė delfi.lt tekste – „nenoriu dramatizuoti“, bet visi trys, nesiremdami jokiais tyrimais ar metodais, anglų kalbos mokėjimą įvardija kaip tiesioginį pavojų lietuvių kalbai. 

Dar vienas įdomus bendras vardiklis, jungiantis A. Niauronytę, A. Antanaitį ir J. Zabarskaitę, yra jų išsakomas šansas, kad Lietuvių kalba bus amžiams uždaryta virtuvėje. A. Niauronytė: „...tokiu atveju lietuvių iš kultūros kalbos ilgainiui taps virtuvės kal­ba – reliktu, atgyvena.“ A. Antanaitis (alkas.lt): „Kalba gali egzistuoti savaime, bet tik virtuvėje ir buityje.“ J. Zabarskaitė (delfi.lt): „...kalba neišnyks, bet ji po truputį nukeliaus į virtuves.“ 

Nesuprantu, kodėl būtent virtuvė visiems trims kelia neigiamas konotacijas. Juk galėjo rašyti, kad liks laiptinėje. Laiptinė, lyginant su virtuve, tikrai daug prastesnė erdvė. Joje dažnai šalta, nėra ko valgyti, jeigu nejudi – šviesa išsijungia. Ar tik nebus tai kažkaip susiję su tuo, kad sovietmečiu būtent virtuvėse gimdavo režimui nepalankiausios idėjos? O jei virtuvė sujungta su svetaine? Jeigu telefonu kalbėdamas apie filosofiją užeini į virtuvę, automatiškai persijungi kalbėti apie mikrobangų krosnelės režimus? Tuo pat metu jaunimas baramas, kad nekalba lietuviškai, bet kai tas jaunimas nori pritaikyti kalbą sau, kalbėti apie lyčiai jautrią kalbą, apie pavardes be statusų, kalbos inspekcijos viršininko Audriaus Valotkos išvadinamas lietuvių kalbos gestapininkais. 

 

Birutės Bikelytės iliustracija

 

Anglų kalba ir ją mokantis jaunimas yra saugi kombinacija, norint uždengti bet kokias problemas, susijusias su lietuvių kalba. 

Grįžtant prie vertimų, manau, kad ir koks geras Bib­lijos vertimas, sugebėti ją perskaityti ir suprasti originalo kalba visuomet bus daug turtingesnė patirtis. Nepaisant to, esu už tai, kad Lietuvoje, kaip ir Amerikoje, vertėjų pavardės būtų rašomos tokiu pat šriftu ir dydžiu,  kaip ir autorių. 

Štai, nuėjus į leidyklos „Farrar, Straus and Giroux“ internetinį puslapį, knygos „2666“ vertėjos Natashos Wimmer vardas ir pavardė yra greta autoriaus Roberto Bolaño. O nuėjus į leidyklos „Kitos knygos“ puslapį, vertėjos Almos Naujokaitienės vardas ir pavardė nugrūsti vos įskaitomu šriftu kažkur šalia viršelio tipo ir puslapių skaičiaus. Problema yra tokia nepagarba vertėjai, o ne jaunimas, mokantis anglų kalbą.

 

Domas Raibys – istorijų pasakotojas, rašytojas su transporto inžinerijos diplomu stalčiuje.