Eugenijus Ališanka. Išmanioji gyvenimo programėlė

Eugenijus Ališanka. Išmanioji gyvenimo programėlė

 

Žiūrinėdamas senas nuotraukas, ypač tas, kuriose mano tėvai ir seneliai dar jaunesni už mane, jaučiuosi modernus. Kaip naujos kartos išmanusis telefonas, į kurį įdiegtos pačios įmantriausios programos. Taip, turiu ir tokį telefoną, tik naudojuosi juo kaip laidinės epochos žmogus, pasikliaudamas bene vienintele jo funkcija. Ir ne tik todėl, kad neišmanyčiau, kaip su juo elgtis. Netgi visai ne todėl. Išmanusis telefonas neturi tapatybės. O man patinka daiktai, tokią turintys. Nesinaudoju telefono kamera, nes turiu sisteminį fotoaparatą, kuris tik fotografuoja; kelią tamsoje pasišviečiu taktiniu prožektoriumi, o ne telefono šviesele; nežiūriu į telefono laikrodį, nes turiu rankinį šveicarišką; į internetą mane nugabena skreitinukas; retai kreipiuosi į telefono GPS, nes automobilyje turiu seną patikimą „TomTomą“, nors ir seniai neatnaujinamą, nors retsykiais ir paklaidinantį. Man patinka daiktai, turintys charakterį.

Žiūrinėdamas senas nuotraukas vis labiau abejoju savo modernumu. Mama kadaise, kai dar buvau vaikas, dirbo inžiniere, kūrė pirmąsias skaičiavimo mašinas, mano skreitinuko pirmtakus. Sieninės spintos dydžio mašinas, kurios turėjo pakeisti pasaulį. Ir pakeitė. Pasaulis tapo modernesnis? Vis labiau abejoju kai kurių žodžių turiniu. Visa žmonijos istorija yra nenutrūkstama modernumo grandinė. Kitaip sakant, kad pasijustum modernus, nebūtina žiūrinėti senų nuotraukų, užtenka pavartyti kalendorių. Šiandien esu šiek tiek modernesnis už save vakarykštį, nors plika akimi to dar nematau. Ir kas iš to? Ar mano gyvenimas, išskyrus kompiuterių dydį, labai skiriasi nuo tėvų? Ar moku taip mylėti, kaip jie? Ar turiu daugiau draugų už devintą dešimtį gyvenančią mamą? Na taip, turiu šimtus draugų veidaknygėje, bet ši modernumo apraiška manęs kažkodėl nebedžiugina. Užpustytas sniego ir įkalintas karantino ilgiuosi garsiojo serialo „Draugai“, kur visas gyvenimas vyko viename kambaryje, be interneto ir be išmaniųjų. Tête-à-tête, taip sakant.

Ar mano rašliava modernesnė už mamos skaičiavimo mašinų schemas ir programinę įrangą? Ir kur apskritai dingo literatūros modernumas? Regis, dar taip neseniai knygos buvo vertinamos pagal tai, kiek jos keičia, laužo tradiciją. Šiandien jos yra tiesiog geros, geresnės ir prastos. Geresnės įtraukiamos į penketukus. Toks kasmetinis madų šou. Ar tai reiškia, kad literatūra anksčiau už kitus suvokė, kad modernėjimas yra iliuzija, kad nihil novi sub soli? Fukuyamos kadaise skelbta istorijos pabaiga nepasiteisino, istorija toliau kuria įmantrius pasažus, vien ko verta niekaip nesibaigianti putinizmo epocha, Kinijos komunistų išmanusis ir visoks kitoks imperializmas, pagaliau trumpa, bet ne be pasekmių, trumpizmo istorinė išvarža. Literatūra, regis, įžengė į literatūros pabaigos tarpsnį, po įvairių postmodernizmo, postpostmodernizmo refleksijų gyvena ramų gyvenimą, jokių ideologijų, jokių -izmų. Argi ne aukso amžius? Įtartina ramybė, net karantinas rašantiesiems tarsi į naudą.

Imu manyti, kad modernumo sąvoką palengva išstumia mada. Gal neišstumia, tiesiog labiau atitinka laikotarpio linkmes. Literatūrinės mados, kasmetiniai podiumai, pavasario–vasaros, rudens–žiemos kolekcijos. Pamišėliai, kurie stovi per naktis eilėse norėdami gauti naujausią išmaniojo modelį, iš tiesų yra mados aukos. Argi ne mados instinkto vedini žmonės stengiasi perskaityti naujas knygas pirmieji (čia neturiu galvoje literatūros juodadarbių)? Mada, šiaip dažniausiai siejama su paviršiumi, su paviršutiniškumu, skverbiasi vis giliau, reikalauja daugiau pastangų, išteklių. Ir nėra tokia jau nekenksminga. Remiantis Ellen MacArthur fondo duomenimis, mados pramonė yra atsakinga už maždaug 10 proc. pasaulio anglies dvideginio emisijos, daugiau nei visi skrydžiai ir jūrų laivyba kartu sudėjus. Taip, čia skaičiuojamos išlaidos, susijusios su skudurais. O tie kiti, mano minėti ir neminėti dalykai? Kaip jie dera su pasaulį užplūdusiu pamišimu dėl tvarumo? Kaip įvertinti literatūros tvarumą? Kas yra tvari literatūra? Mažiau nukirstų medžių, mažiau šlako, mažiau knygų ir leidyklų? Suprantu, tai veda į savotišką šizofreniją, bet ji ir šiaip yra apėmusi visą pasaulį. Kovido epochoje, stojant ekonomikai, visos valstybės prakalbo apie vartojimo skatinimą. Net mėtė iš malūnsparnio pinigus, kad tik žmonės pirktų. Tik vartodami tapsime turtingesni. O kartu per visus informacijos ruporus žmonija kviečiama saugoti ištek­lius, siekti planetos tvarumo: vartoti atsakingai, kitaip sakant, saikingai. Neišmesti suplyšusių batų, jeigu kaimynystėje yra batsiuvio rūselis. Taupyti, taupyti ir dar kartą taupyti. Tad kas iš tiesų yra pamišęs?

Taupau. Žinau – kažkur auga medis, kurio nenukirs, kad išleistų mano knygą. Nes knygos nėra. Yra senų nuotraukų, kuriose net manęs nėra. Esu tvarus.

Draugai