Ką bendro turi Konstitucija ir kultūros protestas? Kaip Kultūros asamblėja veikia Lietuvos teisinę sistemą ir kodėl šis poveikis gyvybiškai svarbus mūsų demokratijai? Kultūros asamblėjos veiklai rutuliojantis ilgiau nei du mėnesius, dalyvavau Vilniaus universiteto studentų surengtoje diskusijoje, kurioje buvo keliamas svarbus klausimas: „O kas toliau?“ Renginys paskatino svarstyti apie tai, ką reiškia aktyvių žmonių judėjimas, siekiantis apsaugoti konstitucinę santvarką ir demokratiją. Diskusijoje politikos filosofė Nerija Putinaitė atkreipė dėmesį, kad, nepaisant šio judėjimo ateities, kultūros protestas jau pateks į istoriją. Norėdamas aptarti tą sėkmę kiek labiau iš teisinės pusės, grįžtu prie kultūros ir teisės sąsajų. 

 

 

Vilmanto Raupelio / LRT nuotr.

 

Skaitydami pirmąjį Lietuvos Konstitucijos preambulės sakinį esame linkę savo konstitucionalizmo istoriją skaičiuoti nuo valstybės sukūrimo. Vis dėlto realus šiuo metu galiojančios Konstitucijos turinys dar formuojasi. Trisdešimt penkeri metai po nepriklausomybės atkūrimo yra per trumpas laiko tarpas, kad gražiai surašytas teisines nuostatas užpildytume papročiais ir praktikomis, kurios atspindėtų demokratijos idėją. 

Formuojantis konstitucinės ar valstybės valdymo praktikai kiekvienas žingsnis „į šoną“ gali būti labai svarbus. Gyčio Norvilo kvietimas nepražiopsoti smauglio („Žiniasklaida. Smaugimo veiksmas 2“, LRT.lt) išryškina, kaip beviltiškai galime sugriūti naiviai tikėdamiesi, neva „kaip nors prasmuksime“. Konstituciją ir jos taikymo praktiką formuoja daug subjektų. Štai 2018 m. Konstitucinis Teismas kaip su Konstitucija nesuderinamu pripažino Seimo nutarimą pavesti Seimo laikinajai tyrimo komisijai atlikti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos valdymo, finansinės ir ūkinės veiklos parlamentinį tyrimą. Konstitucinis Teismas įvardijo ne tik Konstitucijos apibrėžtą nacionalinio transliuotojo veiklos kryptį, bet ir jo kontrolės ribas. Taip kalbos ženklais skurdžios Konstitucijos nuostatos pripildomos demokratijos koncentrato, kurį praskiesti vėliau gali būti sunkiau (nors ir įmanoma). 

Konstitucija pildoma ir tautos valia. Formaliai mąstant, tai yra referendumai ir įvairios teisės aktais apibrėžtos procedūros. Bet Konstitucija būtų negyva, jei ji neatspindėtų giluminių visuomeninių procesų ir poreikių. Tautos valia reiškiasi ir pilietinėmis iniciatyvomis, diskusijomis, protestais. Šie reiškiniai taip pat formuoja konstituciškai pagrįstas valstybės valdymo praktikas. 

Kultūros protestas išskirtinis savo poveikiu. Praktiškiausias jo pavyzdys yra aiškių kvalifikacinių reikalavimų poreikis nesutinkant su tuo, kad vien politinis lojalumas lemia skyrimą į aukštą postą. Daugiau nei prieš dešimt metų pritariamai šypsojomės, kai prezidentė Dalia Grybauskaitė testavo kandidatus į ministrus dėl anglų kalbos žinių. Šiandien nebesijuokiame, kai ministru skiriamas „paprastas žmogus“ nuo „paprastų žmonių partijos“. 

Tokia visuomenės, kultūros pasaulio reakcija reikšminga ir dėl to, kad tam tikru metu ji gali lemti bylos Konstituciniame Teisme baigtį, jei būtų klausiama, ar ministro skyrimas neprieštarauja Konstitucijai. Nes, kaip yra sakęs vienas įtakingiausių Europos teisininkų, Kaune gimęs Aharonas Barakas, teisėjai turi atskleisti tokius visuomenės veiklos rėmus, kurie atspindi nuolatinius jos veikimo principus. Tad aiškus signalas iš visuomenės dėl abstrakčių teisės normų šiandien gali tapti rytojaus konkrečios teisės normos turiniu.

Kitas svarbus Kultūros asamblėjos indėlis yra jos skelbiamų reikalavimų vertybinė kryptis ir abstraktumas. Kultūros protestas „išauga“ iš ministro kvalifikacijos ir partinės priklausomybės į platesnę diskusiją – ką reiškia vertybės politikoje? Kaip užtikrinti susikalbėjimą ir demokratijos „atsparumą“? Čia ne ideologinė diskusija, čia fundamentalūs klausimai dėl tikro demokratijos veikimo ir tolesnio jos vystymosi. Keliami klausimai rezonuoja su neseniai Viktoro Bachmetjevo („Ar atviros visuomenės idėja yra mirusi?“, LRT.lt) svarstyta epistemologine Karlo Popperio atviros visuomenės samprata, kuri tikrai nėra susijusi su bandymu įsiūlyti kokią nors moralinio reliatyvizmo teoriją.

Lapkričio mėnesį Europos Komisija paskelbė „Europos demokratijos skydą“ ir „ES pilietinės visuomenės strategiją“ – dokumentus, kuriais plėtojama demokratijų atsparumo šiuolaikinėms grėsmėms kryptis. Viena svarbiausių idėjų: „visos visuomenės prieiga“, kurios pagrindu vystomas formalus ir neformalus visuomenės bendradarbiavimas, skatinant jos narių aktyvų įsitraukimą į demokratijos „atsparumo“ stiprinimą. Lietuvoje ir be politinio indėlio susiformavo šią idėją atspindintis judėjimas, kuris laiku sureagavo ir kuriam rūpi, kad demokratijos niekas neįsidėtų į kišenę.