Vilmanto Raupelio / LRT nuotr.

 

Jie neturėjo kito pasirinkimo. Sunkia širdimi vieniems reikėjo siūlyti, paskui ir tvirtinti tokį ministrą, kokį turėjo. Nes tokia ta mūsų Konstitucija, numatanti pareigą tvirtinti Vyriausybę per 15 dienų nuo premjero skyrimo. Nieko neprimena? O ką kalbėti apie tokius posakius, kaip „mes negalėjome nieko daryti, nes toks teismo sprendimas“ arba „esame apriboti ES teisės reikalavimų“, o dar geresnis yra „tokius sprendimus turi priimti ES, mes negalime spręsti savo nuožiūra“?

Teisės normos ir teismų sprendimai yra įprastas būdas pasiteisinti, kodėl ko nors nepavyko padaryti arba pateisinti visuomenei nepriimtiną sprendimą. Džordžtauno universiteto politinių mokslų profesorius Kentas Weaveris dar aštuntajame dešimtmetyje analizavo politikų šališkumą priimant sunkius sprendimus. Viena iš svarbių jo tyrimų įžvalgų: „kaltės vengimo“ teorija pagrindžia didesnį politikų jautrumą kalbant apie grupes, kurios gali ką nors prarasti, nes šios yra „garsesnės“. Tai iš dalies paaiškina, kodėl politiniai sprendimai dažniau siekia išvengti neigiamos visuomenės reakcijos.

Siekis pateisinti sprendimus „teisiniais reikalavimais“ yra dalis kaltės vengimo strategijos. Toronto universiteto profesorius Ranas Hirschlas pabrėžia politikos juridizacijos procesą, kai politinių sprendimų priėmėjai sunkių sprendimų atsakomybę perkelia teismams. Tokie klausimai kaip pagalbinis apvaisinimas, LGBT priklausančių asmenų teisės, migracija ar migrantų integracija perduodami teismams, todėl vėliau tai leidžia politikams lengviau „apsispręsti“ teisinantis būtinybe įgyvendinti jau priimtą teismo sprendimą.

Viena vertus, tai silpnina svarstomosios demokratijos įgyvendinimą, nes neužtikrina visapusiškos, racionalios diskusijos sunkiais politiniais klausimais. Kita vertus, teismams perkeliant jautrių, visuomenę skaldančių sprendimų atsakomybę, stiprėja politiniai judėjimai, kurie savo programos taikiniu paverčia pačius teismus. Pavyzdžiui, kai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2025 m. balandžio 17 d. priėmė nutarimą dėl partnerystės teisinių santykių reglamentavimo, Seime įvyko ne viena prieš Konstitucinio Teismo praktiką, jo veikimo modelį nukreipta politinė diskusija. Jų išskirtinis bruožas – kviečiami tik vienai nuomonei atstovaujantys akademinio pasaulio atstovai ir ekspertai.

Atsakomybės perkėlimas teismams ar politinio klausimo pavertimas „teisiniu“ nepadeda kuriant valstybę, kurioje visos valdžios panašiai žiūri į valstybės kūrimo principus. Pirma, toks atsakomybės perkėlimas yra kiek veidmainiškas, nes tai neretai daroma tuomet, kai patogu. Juk lengva mojuoti Konstitucija atsiradus būtinybei skirti tam tikrą ministrą, bet kažkodėl dvidešimt ketverius metus teisės taikytojai primiršo Civiliniame kodekse nustatytą savo pačių įsipareigojimą priimti partnerystės teisinius santykius reglamentuojantį įstatymą.

Antra, socialinė tvarka egzistuoja ne vien dėl teisės normų. Mūsų elgesys nulemtas moralinių nuostatų, religinių įsitikinimų, tarpusavio susitarimų, sveiko proto. Tai, kas yra pamatiniai valstybės veikimo santykiai, taip pat nėra vien teisės padiktuota. Didele dalimi tai susiformavę papročiai, kurie užtikrina visuomenės stabilumą. MO muziejaus paro­doje „Amžinai laikina“ esantis Paulinos Pukytės kūrinys „Muilas“ skatina įprastame muilo gabalėlyje pamatyti kitą prasmę – bendruomeniškumo elementą. Taip ir konstitucija nėra vien teisinis tekstas – jau ne vieną dešimtmetį teisės ir politikos tyrėjų darbuose pripažįstamas „teisinės“ ir „politinės“ konstitucijos atskyrimas. Daugybė valstybės veikimo klausimų nėra aprašyti, jie pagrįsti nerašytinėmis politinėmis taisyklėmis.

Vienas pirmųjų ir garsiausių JAV demokratijos tyrėjų Alexis de Tocqueville’is dar XIX a. pabrėžė visuomenės įpročių ir tradicijų svarbą sėkmingai valstybės veiklai. Konstitucija yra politinės kultūros gairės, kurios priklauso nuo nuoseklaus ir atsakingo jų taikytojų elgesio. Kitaip tariant, konstitucija nėra taikoma „kaip tau patogu“, jos tekstinės reikšmės eina išvien su nerašytais tam tikro elgesio elementais, kuriuos mes plėtojame palaikomi konstitucijos idėjos ir vertybių.

Per vieną konstitucinės teisės ekspertų konferenciją mane pribloškė išgirsta idėja, kad būtent nerašytinė konstitucija, sąmoningi jos taikymo praktikos pakeitimai galėjo būti esmine Lenkijos konstitucinės krizės priežastimi: keisdami konstitucijos taikymo papročius galime iš esmės perimti valdžios kontrolę, įvesti naujus sprendimų priėmimo ir įtakos darymo būdus. Todėl kiekvienas „atsitiko kaip atsitiko“ yra pleištas, skaldantis mūsų konstitucinės demokratijos stabilumą.