Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Nemėgstu keliauti avialinijomis, nes lėktuvai nenusileidžia Lenkijos degalinėse. Patogiausia būtų geležinkeliais, bet apie traukinius į Varšuvą – tik kalbos, tad lieka autotransportas. Teoriškai įmanoma kirsti Lenkiją vienu degalų baku – priklauso nuo automobilio ir vairuotojo ekoįgūdžių, bet nepasitaikė nė vienos kelionės, kad vairuotojas būtų polonofobas ir sumurmėjęs „Lenkijoj nestosim“ lėktų kaip akis išdegęs iki vokiečių, čekų, slovakų ar ukrainiečių sienos. Lenkijoje stojama, ir ne kartą. Kaimynų virtuvė ne mano skonio, tiesiog užsimerki ir greitai suvalgai, tuomet pereini prie laikraščių ir žurnalų. Lenkų spauda tokia puiki, kad prie jos nereikia kavos. Pirmąkart sustojęs perku žurnalą „Przekrój“, esu priklausomas nuo Mareko Raczkowskio kūrybos, simboliškai nuo jos prasideda mano kelionės per Lenkiją; kai „Przekrójaus“ negaudavau, patirdavau kažką panašaus į apmaudo priepuolius. Vėliau imi raustis po „Gazeta Wyborcza“ vidurius, „Newsweek Polska“ ar po kažką panašaus. Ir nors daugybės realijų ir žodžių visiškai nesupranti, spragas užpildai intuicija. Tarsi. Ir klydinėji mig­lose, o tas kasdienis informacinis alkis patenkinamas tik iš dalies, bet vis tiek jautiesi dalyvaująs civilizacijos ir kultūros šventėje – kelionė per tą plačią kaimynų šalį man niekada neprailgdavo, nes lenkai turi rimtą spaudą. O mes turime tik tai, ką turime.

Grįžęs iš Europos tranzitu per Lenkiją, po dienos kitos iš ilgesio dažnai puldavau Vilniaus spaudos kioskuose ieškoti „Przekrójaus“ ar bent „Wyborczos“. Nė karto neradau. Bet negali būti, kad niekur jų nepardavinėja. O gal atveža per mažai spaudinių ir išperka kioskams vos atsidarius? Neteisybė ir disonansas – per tiek metų ausis išūžė, esą Vilnius – multikultūrinis miestas, lenkų populiacija – 200 ar 300 tūkstančių, lenkiškas išsilavinimas – nuo lopšelių-darželių iki tikro lenkiško universiteto filialo. Iki pačios Lenkijos – pora valandų kelio neviršijant saugaus greičio, sienos atviros. Kas trukdo tiekti spaudą? Kas nusprendė, kad nėra paklausos?

Neabejoju, kad laikraščių rasčiau Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, bet skaityti svetimus laikraščius – neoru. Spaudos organų preparavimas yra individuali veikla. Kad patirtum žinienos pilnatvę, būtina turėti savą egzempliorių: prireikus galėtum kokią publikaciją išsiplėšti, susilankstęs įkišti į enciklopediją ar prisegti prie durų.

Žinau, kad egzistuoja lenkakalbė vietinė spauda. Esu pirkęs, nebenoriu. Depresyvių rajoninių laikraštėlių prisiskaitau vasarodamas Ignalinoje ar savo teritorinėje apygardoje ant Šilalės–Tauragės rubežiaus. Regionų publicistai stengiasi atrasti šį tą šviesaus, retsykiais jiems net pavyksta. Tačiau visiška tamsa, kai regioninėje spaudoje imi ieškoti kultūros – nėra jos, nebuvo ir nematyti prielaidų, kad atsirastų. Kaip kultūrą bandoma prastumti amatus, rankdarbius, sodybų dabinimą, miestelių šventes, kur kažkas iš gretimo rajono atvažiavę pagrojo, padainavo.

Nuo pirmos klasės visose šalies mokymosi įstaigose mokiniams kalama apie Lietuvos, ypač Vilniaus regiono, daugiakultūriškumą, bet kai reikia parodyti, kuo tas daugybinis kultūriškumas pasireiškia – diskursai užsibaigia kibinais, kenesa, atminimo lentomis ir kapinėmis. Formaliai galima įrodyti bet kokį teiginį – juk esama mečečių, sinagogų, cerkvių, troleibusuose ar tam tikrose bažnyčiose nugirsti kalbant lenkiškai. Bet juk Vilniuje galima išgirsti ir anglų, ir italų, ir arabų kalbų, aptikti devynias galybes prekės ženklų iškabų, žyminčių naująsias pirkimo ir ragavimo bažnyčias. Kosmopolitinis jautrumas, nūnai paplitęs gerovės Europoje, labai žemai nuleidęs kartelę, kai galima įsijungti daugiakultūralizmo kalkuliatorių. Keli šimtai vietnamiečių, keli falafelių kepimo punktai – šiuolaikiškiems optimistams tiek įrodymų pakanka, kad užskaitytų vietovės daugiakultūriškumą.

Bet aš labiau prie pesimistų, man reikia raštiškų įrodymų. Man negana, jei skaitlinga bendruomenė leidžia tik laikraštėlius, buriasi į etnografinius kolektyvus, verda ir kepa. Esu literatūrocentristas, todėl žiūriu, ar ta etninė grupė, gyvenanti kuriame nors regione (šiuo atveju – Vilniuje) išugdo savo parapijos ribas peržengiantį poetą, prozininką, dramaturgą. Suprantu, kad kito Czesławo Miłoszo teks palaukti dar 200 ar 300 metų. Bet juk galėtų rastis toks, kaip Vladislavas Sirokomlė, kuris rašytų vertingas kelionių apybraižas. Tai, kad visokeriopai Lietuvos institucijų ir Lenkijos specialiųjų organizacijų remiama ir globojama lenkiškoji švietimo sistema Vilnijoje neišugdo vieno kito paskaitomo rašytojo (o gal išugdo, bet slepia? jei taip – kodėl?), man visada keldavo įvairių klausimų. Lietuvos rašytojų sąjungai priklauso, rodos, tik 2 lenkiškai rašę – ar teberašantys – vyresniosios kartos autoriai (žinyne deklaruota gyvenamoji vieta – ir Vilniuje, ir užsieniuose): Alicja Rybałko ir Romualdas Miečkovskis. Negi po jų nieko nebeatsiras? Švietimo sistema kreiva šleiva visoje Lietuvoje, bet, stebėtina, lietuviškai rašančių jaunų poetų ir prozininkų nemažėja, gal net priešingai. Jei vaikas linkęs į literatūrą, jo nesulaikys jokia sistema, joks mokytojas, kad ir koks prastas pasitaikytų. Aklai spėlioju, kas ne taip su Vilnijos lenkakalbės literatūros atsinaujinimu – gal kliudo, kad daugelio namuose – ne lenkiškas, o rusakalbis informacinis laukas? Kažkas juk kalba namuose po prostu, tuteišiškai? Negi nėra tuteišiškos literatūros – ar bent apskritai raštijos – užuomazgų. Su tuteišiška vėliava atsivertų daugelio Lietuvos, Lenkijos, ES fondų durys, juk remti paribio identitetų išsaugojimą visuomet buvo ir bus prioritetas. Rašyti tarmiškai populiarėja visur. Ar yra vilčių sulaukti po prostu sukaltų Solečnikų kronikų? Žinau, kad ir per Jaunųjų filologų konkursus, ir savarankiškai į lietuvių literatūrą beldžiasi jauni autoriai iš Vilnijos krašto, bet jie kuria lietuviškai. Tai neblogai, bet kas pas mus eiliuos lenkiškai?

Esama prielaidų rimtai svarstyti, ar egzistuoja rusakalbė Vilniaus kultūra? Atvežtinės – maskviškės ir iš Piterio – spaudos nepasigendu. Kai pastarąjį kartą pirkau „Literaturnaja gazeta“, dar nė Putino Kremliuje nebuvo, o šovinistinių motyvų tame – neva kultūringų žmonių organe – apsčiai. Bandau save įsivaizduoti „Novaja gazeta“ skaitytoju, retsykiais. Bet nėra būtinybės – kas vertingesnio, atpasakoja radijo stotis „Svoboda“. Man visuomet žavesį ir apmaudą (kad neįmanoma aprėpti) keldavo literatūrologijai, kultūrologijai skirtas žurnalas „Novoje literaturnoje obozrenije“ ar „Inostranaja literatura“. Bet tai importas. Lietuvos rašytojai iki 2014-ųjų savo kūrybos sklaidai turėjo rusakalbį žurnalą „Vilnius“. Tarp rašytojų maža tokių, kurie būtų geri prekybininkai ar derybininkai – kad platinimo prievoles užkrautų ant svetimų pečių. Vykdyti sklaidą Rytų kraštuose – komplikuota, mūsų literatūros ir kultūros, apskritai sklaidos Rusijoje aukso amžius buvo tada, kai kultūros atašė pareigas ėjo Juozas Budraitis. Tie laikai baigėsi, o Lietuvoje rasti tiek rusakalbių skaitytojų, kurie nemokėtų lietuviškai, bet domėtųsi mūsų literatūra – bergždžios pastangos, nes kultūringi žmonės vietinių kalbą išmoksta. Rašytoja Lena Eltang, neseniai atsikrausčiusi į Vilnių, lietuviškai kalba su nežymiu akcentu. Poetai, vertėjai Georgijus Jefremovas ir Vitalijus Asovskis – tikri lietuvių literatūros darbuotojai. Rusiškai eiliuojanti poetė iš Baltarusijos Sabina Brilo, tapusi vilniete, irgi mokosi kalbos. Mūsų rusai ir rusakalbiai – Lietuvai itin lojalūs, greiti įsilieti. Žiūrint iš kalbinės pusės, gal net per daug lojalūs, nes su tokiomis nuostatomis neįmanoma suburti net literatūrinio salono, rusiško. Kai girdžiu Aliną Orlovą sukūrus dainą pagal Osipo Mandelštamo tekstą, man apmaudu, kad ji dainuoja ne originalą, o Tomo Venclovos vertimą. Gal todėl, kad retas klausytojas, jaunesnis nei 40, besupranta rusiškai. Koks bus Rusų dramos teatro repertuaras po 10–20 metų? Beje, ir šis teatras, niekieno neragintas, prieš keletą metų atsisakęs švęsti įkūrimo 70-metį, pademonstravo lojalumą Lietuvai motyvuodamas, kad nėra ko švęsti, nes pokariu jų steigėjai buvo sovietinės okupacinės struktūros.

Taip pat ir likę Lietuvos žydai – įsilieję į lietuvių literatūrą, at­skiros žydų literatūros nekuria. Icchokas Meras ar rusiškai rašantis Grigorijus Kanovičius... Apie juos kitaip galvoti neišeina, kaip apie mūsų literatūros klasiką. Arba Markas Zingeris, Mykolas Sluckis, Alfonsas Bukontas – nesirausęs po rašytojų biografijas, daryti perskyrų nesumos. Kokiai kultūrai priskirtini Leonidas Donskis, Irena Veisaitė – ar verta smulkintis? Liūdnas ir atviras klausimas – kas juos pakeis?

Kai neišrinktasis Baltarusijos pilietis Lukašenka paskelbė karą protestuojantiems tautiečiams, palikti šalį turėjo ne tik politiniai aktyvistai, žurnalistai, bet ir daug menininkų. Didžioji dalis prieglobstį rado Lenkijoje, Vokietijoje ir kitur Vakaruose. Lietuva taip pat deklaruoja paramą kaimynams. Tačiau kokią realią, ne simbolinę, paramą mūsų šalis galėtų suteikti? Priimti bent vieną teatro trupę, apgyvendinti, skirti patalpas veiklai, stipendijas? Teatro trupė – Lietuvai ir Vilniui per daug. O jei reikėtų priglausti keletą rašytojų? Realiai – ne. Galbūt išgelbėtų privati iniciatyva – kažkas tolimuosiuose užmiesčiuose turi sodybų, laikinai užleistų ir badaut neduotų.

Scenarijus iš fantastikos srities – rašytojams pabėgėliams skubiai paskiriamos stipendijos, jie su šeimomis apgyvendinami rašytojų rezidencijose. Galbūt Kaunas (2022-ųjų Europos kultūros sostinė) tokių jau turi? Vilnius dar ne. Turbūt dėl to, kad nekilnojamasis turtas Vilniuje per brangus, rašytojams ir vertėjams būtų per didelė prabanga reziduoti Vilniuje. Dar ir stipendijų užsimanė, realių, ne vienkartinių.

Viešai skelbiama, kad patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės parama profesionaliems, aukšto meistriškumo sporto klubams – ateinančius 3 metus kasmet po 3,5 mln. EUR. Nuoširdžiai džiaugiuosi ir sveikinu. Siūlyčiau Vilnių paskelbti Pasaulio futbolo miestu (nes krepšinio miestas, kad ir kaip žiūrėsi, – Kaunas). Kodėl turėtų FIFA ar UNESCO būti prieš? Vilniuje esama ir profesio­nalių klubų, kurie patys susiranda, kur žaisti vietinio čempionato ir net tarptautines rungtynes, treniruotes lanko tūkstančiai vaikų. Skeptikai sakys – absurdas, vaikams aikščių trūksta, „Žalgirio“ stadionas pavogtas ir nugriautas, Nacionalinis stadionas Šeškinėje apaugęs legendomis. Sakyčiau, kad kaip tik dėl to ir reikia Vilnių skelbti Pasaulio futbolo miestu.

Nes UNESCO Vilniui ką tik suteikė Literatūros miesto statusą. Šiaip. Avansu. Nieko nereikėjo daryti – nei rezidencijų, nei kitų papildomų išlaidų. Mieste gyvena kažkokie rašytojai, vertėjai, leidėjai, redaktoriai, knygų dailininkai. Iš kažkur prasimano pinigų – knygoms, renginiams, festivaliams. Rašytojams, kaip ir literatūrai, apskritai nieko nereikia – jie kaip dilgėlės ir uosialapiai klevai. Pakanka, kad kartais palyja. Negali skųstis – sekasi Vilniui – bene kasmet koks užsienio leidinys Vilnių paskelbia vienu iš žaliausių pasaulio miestų, nes iš lėktuvo viskas atrodo iš tiesų neblogai.