Tą dieną visi kažkur buvome. Susitikimų kambariuose, automobiliuose, mokyklose, parduotuvėse, namuose ar gatvėse. Vėliau vieni kitų klausinėjome, kur mus pasiekė žinia apie oro pavojų, ką pirmiausia darėme, kam rašėme, su kuo leidomės į priedangą, o gal likome ten, kur buvome, – tęsėme darbus, sėdėjome kavinėje ar automobilyje. Reakcijų įvairovė beribė. Pavyzdžiui, viena moteris pasakojo oro pavojų pasitikusi masažo kabinete. Užsiminus, kad jai šiek tiek neramu, masažuotojas atsakė: „Iš tiesų, tokioje situacijoje natūralu jausti nerimą“ ir dirbo toliau. 

 

Dovilės Dagienės nuotr.

 

Mano pirmasis oro pavojus buvo visai kitoks, nei įsivaizdavau. Nuo mažens vaizduotę veikė močiutės pasakojimai apie karą ir šalia vienkiemio likęs šeimos slėptuvės kontūrų įspaudas, todėl ilgai kūriau vizijas apie grėsmingai iš pamiškės išnyrančius karo lėktuvus. Vaikystėje mėgau klaidžioti po neaprėpiamus laukus ir pamiškes, taigi toks scenarijus atrodė visai tikėtinas. Įsivaizduodavau, kad oro pavojus būtinai užklups vienumoje, kad aš čia pat dengsiuosi galvą ir griūsiu į griovį, įsikniaubdama į anuomet man artimus pievų patalus. 

Tačiau tikrovėje dažniausiai viskas nutinka kitaip nei vaizduotėje. Oro pavojus šįkart mus užklupo ne naktį, paryčiais ar vienumoje, bet darbo dienos viduryje. Kaukiant apie link Vilniaus artėjantį droną įspėjantiems telefonams, kai kurie tyliai palikome darbo vietas ir patraukėme į slėptuvę. Kiti bent jau apsidairėme – pažiūrėti į artimųjų, kolegų, praeivių veidus. Bandėme nuskaityti, kiek juose nerimo, ką žmonės kalba ir kaip reaguoja. Į Vilniaus universiteto priedangą Saulėtekio alėjoje susirinko keli šimtai studentų ir dėstytojų. Visiems neužtenka sėdimų vietų, ten ankšta, tvanku. Atslūgus pirmam netikėtumui, daugelio akys atsiplėšia nuo telefonų, pasigirsta vis gyvesni, linksmesni pokalbiai. Jie – tokie paprasti ir žemiški – mus ramina. 

Oro pavojus atšaukiamas, galime pakilti į viršų ir kibti į darbus. Tačiau čia, sugrįžus į viršų, prasideda sunkioji dalis. Streso hormonai vis dar kūne, tad vėl atsidūrus biuro vienutėse, priešais kompiuterius, darbai neberūpi. Viskas atrodo šiek tiek reliatyvu. Pavojus nedingsta nei iš mūsų kūnų, nei platesnio lauko, jis tvyro ore kaip anuomet mano močiutės pasakojimuose, kaip dabar – ukrainiečių liudijimuose. Bandau susikaupti, bet nepavyksta. Ar šis pavojus buvo tikras? Ar tikri buvo žmonių veidai ir mūsų pokalbiai? Rytoj turiu pristatyti savo tyrimus fakulteto bendruomenei doktorantūros seminare. Kiek šitai yra tikra, svarbu? Kaip turėčiau pristatymui pasiruošti, jei staiga nebejaučiu jo svarbos? 

Vėliau tą pačią dieną siųsdama savo tyrimą kolegai recenzentui iš Belgijos mėginu paaiškinti, kas vyksta Lietuvoje ir kodėl vėluoju išsiųsti. Sunku rasti tinkamus žodžius, todėl mėginu kalbėti kuo paprasčiau. Po pietų su kolegomis geriame arbatą. Žinau, kad valgis ir skysčiai padeda „įjungti“ parasimpatinę nervų sistemą. Tačiau yra ir dar kai kas, kas ramina. Šiandien mes neskubame prie darbų taip, kaip skubėjome iki oro pavojaus. Mes nesiskirstome išgėrę arbatos: tai juokaujame, tai kalbame rimčiau – apie geopolitiką ir jausmus. Ar gali būti, kad čia, apšiurusioje biuro virtuvėlėje, kaip ir priedangoje, mus ramina tokie paprasti, „maži“ pokalbiai? 

Kitą dieną vykstančiame pirmajame savo doktorantūros seminare nesuvaldau balso. Nuotoliu prisijungę kolegos skundžiasi, kad prastai girdi. Pusę dienos dėsčiusi suprantu, kad per tyliai kalbu, tačiau niekaip nesiseka balso pagarsinti. Lyg būtų mažai trukdžių, kažkas už sienos pradeda visu garsu gręžti. Jaučiuosi išsekusi. Sunki savaitė, pagalvoju, ir vis tiek privalau kažkaip pristatyti savo tyrimą. Prasidėjus klausimų ir atsakymų sesijai tampa lengviau. Pajuntu, ką žmonės galvoja apie mano tyrimą, kas jiems atrodo sudėtinga ar įdomu. Nepaisydami seminaro formato, aptariamų tyrimų, metodų ir sąvokų, visi kalba labai paprastai. Kažkodėl būtent tai pastebiu.  

Po seminaro su disertacijos vadove važiuojame automobiliu. Vairuoju, todėl kalbame kažką nesudėtingo – apie traukinio bilietą, maršrutą, priedangas ir buitį. Vieną akimirką mano vadovė lyg tarp kitko pasako: „Viską išgelbėja tik paprastas žmonių bendravimas.“ Nesuprantu, kas taip paveikia, – kuklus kalbėjimo būdas, kuriuo buvo ištarti šie žodžiai, ar jų turinys. O gal jų naujumas man, visą gyvenimą galvojusiai apie priedangą nuo oro pavojaus pievoje – be žmonių šalia ir be paprastų mūsų pokalbių?