Šie metai prasidėjo siaubais. Pirmasis ištiko pamačius Baltųjų rūmų paskyroje paviešintą imperinę vaizduotę normalizuojantį memą. Jame Grenlandijos toliais šalia pingvino žygiuoja Donaldas Trumpas, o sniege įspaustos paukštiškos prezidento pėdos tarsi klausia, kiek dar galima kliautis žmogiškumu. Kartu su sausio speigais siaubai tik tankėjo: JAV eskalavo siekį užvaldyti Grenlandiją, buvo paviešinti Jeffrey Epsteino failai. Vieni piktinosi dokumentuose minimų žmonių elgesiu, kiti ragino nekaltinti aukų ir reikalavo teisėsaugos įsikišimo. Tačiau tik mažuma kalbėjo apie pačią nereflektuojamos galios struktūrą – apie tai, kas nutinka, kai galia tampa ne atsakomybe, o leidimu peržengti ribas. 

 

Dovilės Dagienės nuotr.

 

Deja, šiuo laikotarpiu neteko nieko skaityti apie akivaizdžią autoritetų krizę, t. y. lyderius, kuriems nebekeliami net minimalūs reikalavimai: savo poreikius tenkinti neišnaudojant kitų, skelbti tikrovę atitinkančią informaciją, suklydus prisiimti atsakomybę. Kol J. Epsteino failų turinys lyg kaleidoskopo detalės įvairiomis kombinacijomis šoko mūsų vaizduotėje, speigais sproginėjantis sausis klausė, kokiais orientyrais vadovautis episteminės anomijos laikotarpiu, kai institucijos ir lyderiai patys griauna nusistovėjusias normas ir piktnaudžiauja autoritetu. 

Doktorantūros studijose nagrinėju darbo prasmingumą, tačiau išjungusi kompiuterį keliu ir savo gyvenimo prasmės klausimus. Pavyzdžiui, iš ko šiandien, griūvant autoritetams, konstruoti asmenines ir visuomenines prasmes? Gyvenu paprastai – mano skubrioje rutinoje yra vos keli beveik šventi ritualai, tokie kaip bendros šeimos vakarienės ar vaikų pianino pamokos. Jų metu bėgūniškas (chronos) laikas nejučia pavirsta dievišku (kairos) laiku. Mechanistinė, nihilistinė tikrovė sustoja, kažkas trakšteli, taukšteli pašėlusiai įsisukusiuose dantračiuose, ir lyg laikas išnyksta, lyg pati būtis prasiplečia, padidėja. 

Pianino pamokas vaikai pradeda ir baigia nusilenkdami mokytojai, groja susitelkę, bandydami išgirsti vieni kitus, per koncertus jie nevaikšto ir nekalba – taip nuo mažens ugdoma pagarba atlikėjams. Klausydama, kaip groja vaikai, aš nejučia nustoju būti Olgos Tokarczuk aprašyta bėgūne, primirštu gyvenimo chaosą, esu priversta stabtelėti ir įsileisti suderinto pasaulio patyrimą. O tuomet visas vidus atšyla, ši patirtis plečiasi, sklinda tolyn, sulopydama ir daugiau mano bėgūniško gyvenimo trūkių, atitirpdydama užšalusią viltį. 

Kartą klausydama, kaip groja vaikai, vietoj įprasto kairos patyrimo pravirkau. Buvau paliesta kontrasto tarp pagarba alsuojančios atmosferos pianino pamokoje ir to, kas vyksta už jos ribų. Ėmiau svarstyti, kiek šie humanistiniai įgūdžiai liks svarbūs ateityje, jei nebebus svarbi tiesa, dialogas ir pagarba kitam. Atrodo, kad gero (eudemoninio) gyvenimo, kuris remiasi vidine prasme, atsakomybe ir santykiu su kitu, kūrimas yra ne tik jėgų reikalaujantis užsiėmimas, bet ir absoliučiai neaiški investicija. Juk galbūt vieną dieną suprasime, kad šių įgūdžių, kuriuos taip uoliai ir nuolankiai puoselėjome, niekam, išskyrus mus pačius, nebereikia.

Galvoju, kiek dar svarbu tai, ką dėstau studentams: vertybėmis grįsta organizacinė elgsena, etiškas sprendimų priėmimas, pagarbus santykis su savimi ir kitais. Ši svarba ne visuomet aiški ir auditorijoje – kartais studentai aktyviai įsitraukia, o kartais panyra į ekranus, ir į patalpą nejučia įsismelkia speigas. Todėl šį semestrą pasiryžau surizikuoti – seminaruose pradėjome dirbti susėdę ratu. Studentai (savo valia) pasideda telefonus, kompiuterius į šalį ir dalijasi mintimis bei autentišku patyrimu. Leidžiu jiems pasirinkti įsitraukimo lygį, raginu stebėti save ir vertinu ne aktyvumą, bet dėmesingą buvimą (presence) bei savirefleksiją. Auditorijoje tvyro ypatingo susitelkimo atmosfera, žiūrima vieni kitiems į akis, aktyviai klausomasi. Speigas pamažu atsitraukia. 

Semestras dar nesibaigė, tad nežinau, kaip man pavyks pasiekti ugdymo tikslus ir panašiai. Tačiau atrodo, kad nejučia vis atsiliepiu į Viktoro Franklio pasiūlytą laikyseną – savo prasmę kurti nepriklausomai nuo siekiamo rezultato ir aplinkybių. Bandau nepaliauti tikėti, kurti grožį ir saugoti santykį su kitu net tada, kai į gyvenimą kartu su ekranų šviesa smelkiasi siaubas. Taip galvoju per sausio speigus lydėdama vaikus į pianino pamokas – žmogiškumo ir asmeninės prasmės treniruotes. Svarstau: net jei tokios prasmės daugiau niekam nereikės, juk jos reikės man. Gal būtent tiek ir pakanka.