Donato Ališausko nuotr.

 

Kai tekstas ar kokio politiko (ypač politiko!) kalba prasideda žodžiais „Vadinkime dalykus tikraisiais vardais“, nieko gero nelauk. Stambulo konvencija bus pavadinta gender ideologijos įtvirtinimu, Rusijos karo Ukrainoje kaltininkais taps Vakarai, o pilietiški visuomenės veikėjai išvadinti propagandininkais.

Dalykų vadinimas tikraisiais vardais meno pasaulyje – irgi gan sudėtingas reikalas. Kalbu apie filmų, knygų, kitų meno kūrinių pavadinimų vertimus. Kaskart Lietuvoje pasirodžius kūriniui, kurio lietuviškas pavadinimas neatitinka originalo (dažniausiai – angliškos versijos), socialiniai tinklai užkaista nuo pasipiktinimo komentarų vertėjais ir leidėjais. Nesvarbu, ar „ne taip“ pavadintas meno kūrinys buvo dėl aplaidumo (pavyzdžiui, išversta su „Google Translate“, kartais net nemačius filmo ar neskaičius knygos), ar sąmoningai, įsigilinus į kontekstą, – pykėjai vis tiek pyksta.

Kadangi pavadinimas – vienas svarbiausių rinkodarinių elementų, dažniausiai galutinį žodį taria filmo platintojas ar leidykla. Kūrėjams gali būti skaudu, kad jų kūrinys pervadintas, bet teisių savininkams svarbiausia parduoti kūrinius, todėl jie vadina taip, kaip atrodo geriausiai. Dažniausiai leidėjai autorių atstovams turi paaiškinti išverstą pavadinimo variantą, bet užginčyti gali tik didžiosios žvaigždės.

Padorūs leidėjai rūpinasi savo atstovaujamais kūriniais ir apgalvoja pavadinimą ne tik iš komercinės, bet ir kūrybinės pusės. Šaunus pavyzdys – filmo apie dešimtojo dešimtmečio riedlentininkus „Mid90s“ vertimas. Vertėja Agnė Mackė sugalvojo juostą pavadinti „Devym kažkelinti“: pavyko išvengti griozdiško taisyklingo dešimtmečio pavadinimo, o šnekamoji kalba atspindi filmo turinį. Japonų režisieriaus Ryusuke Hamaguchi filmo pavadinimas Lietuvoje buvo angliškas – „Drive My Car“. Kai kurie naujienų portalai vis tiek vertė į „Vairuok mano automobilį“, nors vertimo šiuo atveju nereikėjo net ne pagal režisieriaus, o rašytojo, pagal kurio apsakymą pastatytas filmas, sumanymą. „Drive My Car“ – tai „The Beatles“ daina, kuri įkvėpė Haruki Murakami parašyti apsakymą. Japonijoje tiek apsakymas, tiek filmas vadinti angliškai.

Filmų rinka vis labiau globalėja, autoriai svarsto, kaip pasiekti kuo daugiau žiūrovų, todėl kasmet vis labiau ryškėja tendencija, kai filmo pavadinimas ir namų rinkoje, ir pasaulyje, ir net juostos titruose yra angliškas. Visgi tai nesprendžia klausimo, kaip filmą pavadinti kitaip kalbančiose šalyse.

Pavadinimai lyg chameleonai žaižaruoja ne tik Lietuvoje, bet ir lietuviškų filmų pasaulyje. Abu pernai Lokarno kino festivalyje triumfavę filmai turi po du vardus: Saulės Bliuvaitės „Akiplėša“ kitur žinoma kaip „Toxic“, o Lauryno Bareišos „Sesės“ – kaip „Drowning Dry“ („Sausas skendimas“). Kaip kūrėjai jaučiasi dėl tokių pavadinimų kūlversčių? Abu patys norėjo skirtingų vardų. S. Bliuvaitė nerado gerai skambančio tiesioginio vertimo. „Sesės“ taip vadinosi jau darbiniame scenarijuje, tačiau pabaigęs filmą L. Bareiša norėjo labiau prasmę atskleidžiančio pavadinimo. Kadangi su filmo premjera buvo orientuojamasi į užsienio festivalių auditoriją, ieškota išsiskiriančio angliško pavadinimo. Mūsų šalyje su „Sesėmis“ taikytasi į plačią auditoriją, tad lakoniškas, aiškus pavadinimas atrodė tinkamesnis nei lietuviškai keistokai skambantis „sausas skendimas“.

Abu šie filmai pernai spalį rodyti Rygos kino festivalyje. Įdomu, kad vieno latviškas pavadinimas verstas iš lietuvių, kitas – iš anglų kalbos. Kaip tai nutiko? Juk „Sesių“ koprodiuseriai buvo latviai, šalies mentalitetas labai panašus į mūsų, tad „Māsas“ (taip latviškai skamba „Sesės“) taip pat gerai atrodytų ant plakato. Sprendimą pakišo sutapimas, kad kitos „Māsas“, tik latviškos, prieš gerus metus jau sukosi Latvijos kino teatruose (netgi to paties prodiuserio!), taigi reikėjo išvengti maišaties.

Angliški pavadinimai diktuoja ne tik filmų, bet ir knygų pavadinimus. Čilės rašytojo Benjamíno Labatuto romanas „Un Verdor Terrible“ („Siaubinga žaluma“) 2021 m. įsiveržė į pasaulinės literatūros Olimpą – greitai išverstas į anglų kalbą pateko į metų geriausių knygų topus ir premijų trumpuosius sąrašus. Greitai pasirodė anonsas, kad knyga netrukus bus išleista lietuviškai (vertėja Alma Naujokaitienė). Visgi „Raros“ leidėjo Beno Arvydo Grigo skaitytojai klausinėjo: „Smagu, kad išleisi Labatuto „Žalumą“. O „When We Cease to Understand the World“ irgi leisit?“ Leidyklai neliko nieko kito, kaip pasiduoti milžiniškai komunikacijos bangai iš anglakalbio pasaulio ir lietuviškai knygą pavadinti „Kai liaujamės suprasti pasaulį“.

Jei kūrinio pavadinimas neatitinka originalios ar angliškos versijos, tai nebūtinai yra nekompetencija. Galų gale liaudis jau seniai išsprendė šitą klausimą: kaip pavadinsi – nepagadinsi.