Donato Ališausko nuotr.

 

Utėlės, žiurkės, tarakonai. Nešioja ligas, ėda grūdus, gąsdina naktį virtuvėje įjungus šviesą. Visgi parazitai ir juos pernešantys gyviai, kaip ir bet kurie kiti organizmai, būtini ekosistemoms. Net ir platinamos ligos yra populiacijų kontrolės mechanizmas, o dažnas vabalėlis – paukščių lesalas. Manoma, kad apie 40 proc. visos gyvybės yra parazitiniai organizmai. Taip jau sutvarkytas pasaulis, ir jei būtume bejausmiai robotai, kiekvieną gyvybę vertintume vienodai.

Bet esame jausmingi ir juslingi sutvėrimai. Mūsų smegenų prieškakčio žievėje yra zona, atsakinga už pasibjaurėjimo jausmą, vadinamoji sala (cortex insularis). Ji labai svarbi mūsų fizinei savisaugai – atsikandę supuvusio maisto ar užuodę ką pašvinkusį, tuoj pat suaktyviname salą. Ji sukelia šleikštulį, tad išspjauname kąsnį ir taip neapsinuodijame.

„Nuostabu tai, kad ta pati smegenų dalis suaktyvėja ir mums mąstant apie ką nors morališkai pasibjaurėtino: socialinių normų pažeidimus arba asmenis, kurie visuomenėje paprastai laikomi atstumtaisiais. Tais atvejais suaktyvėjusi sala savo ruožtu išjudina ir migdolinį kūną. Kas nors žaidimo metu su jumis pasielgia netikusiai ar savanaudiškai – pagal salos ir migdolinio kūno reakcijos intensyvumą galima nuspėti, kiek stipriai būsite pasipiktinęs ir kaip aršiai kerštausite. Čia svarbus socialinis aspektas. Jei žaidžiant jus apgauna kompiuteris, sala ir migdolinis kūnas nereaguoja. Sala suaktyvėja ir kai valgome tarakoną, ir kai įsivaizduojame tai darą. Sala ir migdolinis kūnas taip pat atsiliepia, kai kaimyninę gentį mintyse pavadiname šlykščiais tarakonais“, – knygoje „Elgesys“ aiškina neuromokslininkas Robertas M. Sapolsky.

Tai vienas iš mechanizmų, kuriuo grįsta paradigma „mes ir jie“. Nuo senų laikų mūsų smegenys užprogramuotos saugotis, žiūrėti įtariai, o kartais net agresyviai, į kitokius nei mūsų aplinkos žmones. Gyvenant mažose, sėsliose bendruomenėse tai buvo labai naudingas būdas išgyventi. Šiandien žmonės gerokai susimaišę: net jei gyvename atokiame vienkiemyje, vis tiek keliaujame, patiriame pasaulį per technologijas. Šiais laikais būtų sudėtinga rasti žmonių, kasdieniame gyvenime vienaip ar kitaip nesusiduriančių su „jais“.

Tačiau evoliucija nespėja su civilizacijos pokyčiais. Priešais išvydus „jų“ veidą, mūsų neuronai automatiškai siunčia pavojaus signalą smegenims. Dažniausiai nanosekundės dalį įsijungusį „mes ir jie“ skirstymą tuoj pat nuslopina sveikas protas ir empatija. Šie stipresni už instinktą – suprantame, kad kitaip atrodantis žmogus, kitos odos spalvos, tautybės ar religijos, kitos šalies pilietis nebūtinai bus mums priešiškas. Visgi žmogus nėra racionali būtybė, tad dėl tokios mūsų smegenų veiklos esame paveikūs manipuliacijoms. Kartais šios manipuliacijos sukelia teigiamų pasekmių: įsivaikiname, aukojame labdarai, atstovaujame silpnesniųjų teisėms, rodome atjautą. Žvelgiame į visiškai kitokį žmogų nei mes patys ir jaučiamės giminingi.

Deja, galimos ir negatyvios manipuliacijos. Vėl R. M. Sapolsky citata: „Vienas iš pagrindinių ideologų ir propagandistų įrankių yra sukelti neapykantą ne mūsų bendruomenės nariams – juodaodžiams, žydams, musulmonams, tutsiams, armėnams ar romams, – vaizduojant juos kaip gyvulius, parazitus, tarakonus, ligą. Reikia pasirinkti kuo tolimesnį nuo savęs įvaizdį, kad tuos „kitus“ vargiai būtų galima laikyti žmonėmis.“

Šį biologinį faktą gerai įsisąmonina praktiškai kiekvienas blogio režimas. Naciai dehumanizavo žydus ir kitas grupes, vaizduodami juos tarsi žiurkes, utėles, maitvanagius. Ruandoje 1994 m. hutų radikalų iniciatyva buvo išžudyta 0,5–1 mln. tutsių. Tada didelį vaidmenį suvaidino propaganda, daugiausia sklidusi iš radijo imtuvų, – tutsiai nebuvo vadinami niekaip kitaip, tik tarakonais.

Visi šie gyvūnėliai pastaruoju metu vis dažniau šmėžuoja ir lietuviškoje viešojoje erdvėje (jai priskiriant ir socialinius tinklus). Ypač kalbant apie rusus: ne tik Vladimiro Putino aplinką, bet visus rusų tautybės žmones. Iš dalies tai suprantama – taip išreiškiamas pyktis ir neteisybės jausmas dėl Rusijos agresijos. Lygiagrečiai keičiasi kita viešosios erdvės norma. Nuo melagienų ir nuomonės pateikimo kaip fakto iki tiesmukų įžeidinėjimų – darosi priimtina sakyti bet ką nejaučiant ir nesulaukiant atsakomybės. Parazitiniams epitetams leidžiama vis dažniau prasprūsti, kai minimi migrantai, homoseksualai, kitos mažumos. Kadangi žinome, kaip šių žodžių vartojimas, kalbant apie skirtingų žmonių grupes, veikia mūsų smegenis, kodėl kartojame istorijos klaidas? Parazitus palikčiau biologijos, o ne leksikos sričiai.