Asmeninio archyvo nuotrauka

 

Jau keletą metų skęstame renginių pertekliaus liūne, o dabar vos pavyksta plaukti jų rekomendacijų jūroje.

Ryškiausiai rekomendacijų vajų Lietuvoje kasmet užkuria didieji kino festivaliai. Du ar tris filmus per festivalinį dešimtadienį galintiems pažiūrėti žiūrovams nelengva susiorientuoti programose iš dešimčių, kartais net daugiau nei šimto filmų, todėl taikli rekomendacija išgelbėja nuo švaistomo laiko ir pinigų.

Visgi pastaruoju metu rekomendacijos paverstos rinkodariniu įrankiu. Festivalių vadovai ir programų sudarytojai dažnai stumia iš anksto pasirinktus vadinamuosius headlinerius – juostas, kurių seansų bus daugiausia, todėl reikia užpildyti sales. Nors festivalio programa jau savaime yra rekomendacija – juk jos sudarytojai išsirinko iš tūkstančių filmų pasaulyje.

Mažai rasime žmonių, mačiusių daugelį programos filmų, tad headlineriai atsiduria ir kitų rekomenduotojų lūpose. Įtraukiami festivalių darbuotojai, svečiai nuo raudonojo kilimo. Vienam kitam kultūringam nuomonės formuotojui iš anksto nusiunčiama filmo nuoroda. Visų jų pasisakymai sklinda per socialinius tinklus ir užsakytą turinį žiniasklaidoje. Ar galime pasitikėti žmonių, dirbančių festivalio technikos ar komunikacijos skyriuje, kompetencija interpretuoti kino meną? Ar jie matė pakankamai programos filmų, kad galėtų išskirti vertus dėmesio ir pagrįsti savo nuomonę? Dažniausiai tokios rekomendacijos susideda iš „patiko“ ir patirtų emocijų puokštės. Ši kino festivalių ištobulinta schema taikoma reklamuojant ir kitus kultūros įvykius.

Rekomendacijomis socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje švaistosi, kas tik netingi. Kultūros žurnalistė Juta Kiudė atkreipė dėmesį, kad „15min.lt“ kultūros rubrikoje pirmadieniais publikuojami tokie straipsniai: „Norfa“ rekomenduoja: 10 savaitės renginių, kurie praturtins“, o jų įžangoje rašoma: „Norfa“ paruošė sąrašą 10 svarbiausių renginių, kurių nevalia praleisti.“

Maistas, praktiškumas, nuolaidos – šio prekybos tinklo laukas. O renginys, kurio nevalia praleisti?

Prekybos tinklą „Norfa“ verta pagirti už nuoseklų kultūros mecenavimą. „Norfa“ remia pagrindines scenos menų įstaigas – Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, Lietuvos nacionalinę filharmoniją, Lietuvos nacionalinį dramos teat­rą, M. K. Čiurlionio menų mokyklą ir Valstybinį Šiaulių dramos teatrą. Spalį užsakytame straipsnyje „15min.lt“ portale „Norfos“ vadovas Dainius Dundulis sakė: „Ne vienus metus rėmėme krepšinį, bet ne paslaptis, kad verslo dėmesio kultūrai labai trūksta, todėl pasiryžome pamėginti, dabar labai tuo džiaugiuosi. Man tai pirmiausia yra garbė.“ Šaunu!

Tame pačiame tekste D. Dundulis teigė, kad nesikiša į lėšų paskirstymo klausimą. O gal vertėtų? Kokia šios paramos strategija? Kodėl remti pasirinktos įstaigos su bene didžiausiais valstybės biudžeto asignavimais kultūros lauke? Kaip kultūros rėmimas siejasi su „Norfos“ prekės ženklo įvaizdžiu, jų lankytojų profiliu? Kaip ši parama komunikuojama viešumoje? Na­cionalinėje filharmonijoje mačiau milžinišką „Norfos“ plakatą, neturintį jokio ryšio su muzika. Garsiojoje „Neik į teatrą“ reklamoje ryškiau matėsi rėmėjo nei paties teatro logotipas. Pirmadieninės „Norfos“ renginių rekomendacijos – irgi kultūros rėmimo strategijos dalis, tik įgyvendinta gan tiesmukai.

Rekomendacijoms karą skelbia net visagalis „Google“. Portalai, ypač kuriantys ir platinantys tuštesnį turinį, mėgsta „Top 10“ sąrašus – nuo restoranų iki patarimų. Visai patogu, pavyzdžiui, keliaujant, rasti surašytus dėmesio vertus renginius ar lankytinas vietas, ypač jei tai siūlo autorius ar puslapis, kuriuo pasitiki. Paieškos sistemos itin mėgo tokius tekstus iškelti į paieškos rezultatų viršūnę.

Ilgainiui sąrašai išsigimė, visi pradėjo juos rengti. Dabar rinkodarininkų būreliuose kalbama, kad topiniai sąrašai nebeveikia. „Google“ algoritmai „išmoko“, kad dažnu atveju tie straipsniai nieko verti. Algoritmus bandoma apgauti rengiant neįprasto skaičiaus sąrašus – „Top 8“ Baltijos jūros paplūdimiai ar „Top 13“ galerijų Paryžiuje. Dirbtinis intelektas dar „neišmoko“ suprasti, kad taip turinio rengėjai sukčiauja, jam vis dar atrodo, kad tai – nestandartinis žmogiškas mąstymas.

Taigi kaip susigaudyti? Rekomendacijos sėkmė priklauso nuo to, kiek klausiantysis pasitiki rekomenduojančiuoju. Kuo asmeniškiau, tuo geriau: kodėl būtent tau tai siūlau. Man gali net nepatikti rekomenduojamas objektas, bet tau patiks, nes žinau, kas tau patinka. Eteryje užtikus aklą rekomendaciją, verta ieškoti atsakymo, kodėl jos autorius taip siūlo. Informacijos perviršyje kritiko – ar bent kuratoriaus – vaidmuo vėl tampa svarbus.