Elžbieta Banytė. Medus ir ugnis, Ilionas, laivų sąrašai

Elžbieta Banytė. Medus ir ugnis, Ilionas,  laivų sąrašai
Agnės Alijauskaitės nuotrauka

 

Ne, šis tekstas ne apie Tomą Venclovą, kurio eilutę kiauliškai nukosėjau ir nesivarginau uždėti net kabučių. Nors teisybės dėlei reikia pasakyt, kad ta eilutė man iki šiol labai patinka. Daug kas iš T. Venclovos patiko dar mokykloje. Kai 11 klasėje, pabėgusi iš fizinio, nuėjau į „Roto“ knygyną, tuo metu įsikūrusį Vilniaus Kalvarijų g., priešais licėjų, kur sėkmingai arba nelabai spręsdavau chemiją, ir nusipirkau jo eilėraščių rinktinę. Sovietmečiu tose patalpose, rodos, buvo gamykla „Sigma“. Joje dirbo kažkas iš tolimų giminaičių, todėl giminėje iki šiol gyvena įvairaus storumo varinės vielos ir baisaus pageltusio A3 formato popieriaus lakštai. Ironiška, prieš porą metų ant to popieriaus mano septintokai piešė laisvę, tiesiog geresniam buvo gaila savų pinigų. (Mokytojo profesija, deja, dar tokia – daiktus neši iš namų, ne į namus.) O anuomet pro apmusijusius knygyno langus matydavosi gėlių ir kebabų kioskai, vaistinė ir nykūs kaip kurtizanių skurdas bendrabučiai. Jokio spindesio, bet pabėgusi iš fizinio dažniausiai eidavau būtent ten: patiko nykulio, nuovargio ir savotiškos nevilties atmosfera, kurią iš mokyklos visais būdais buvo stengiamasi išguiti. Licėjuje, kaip ir visose tuo metu pažangiose mokyklose, buvo kartojama liberali mantra „būk savimi“, kartu reikalauta būti žaviam ir drąsiam – atitikti mokyklos viziją. Nors, akivaizdu, kai tau šešiolika, būdamas savimi dažniau jautiesi baisus ir bailus. Tąkart, pamenu, nusipirkau Algimanto Mackaus „Tris knygas“, „Siužetą siūlau nušauti“ ir tą T. Venclovos rinktinę. Jaučiausi kalta, kad iškart išleidau visus mamos įduotus pinigus, bet buvo ir savotiškai gera. Visas perskaičiau, visos patiko.

Tais pačiais metais perskaičiau ir „Iliadą“. Paaug­lio gyvenimas kvailas, juokingas ir sunkus, bet tam, kuris jį patiria, neišvengiamai ir dramatiškas. „Iliada“ tam tiko idealiai. Laivų sąrašą tada, tiesa, praleidau – perskaičiau jį vėliau, kai jau galėjau slebizavoti senąja graikų kalba (žiūrėdama į vertimą ir į žodyną). Kiekvienąkart susidūrusi su homerine graikų kalba jaučiu tą keistą nuostabą, kurią patiri, kai viską gali perskaityti, daugybę dalykų atpažįsti, bet turinys lieka kažkur už prigręžtos prie grindų širmos – nustumti negali, o įeiti trūksta drąsos ar tiesiog laiko, noro ir valios. Be to, sąrašai juk ir šiaip dažnai atrodo neįdomus ir beprasmis reikalas: jei norėtum sąrašų, skaitytum telefonų knygą. Tiesa, net ir tariamas sąrašų nuobodumo dėsnis galioja ne visiems: kitados mokiau autizmo spektrą turintį paauglį. Jis perskaitė visą „Iliadą“. Nežinau, ar ką suprato (panašiau, kad ne), bet laivus galėjo išvardyt kone visus. Tikriausiai buvau nenuovoki, nes tik prieš kokius 3–4 metus suvokiau, kad į T. Venclovos tekstus Homeras greičiausiai įsiveržęs ne tiesiogiai, o per tarpininkus – rusų akmeistus, ypač J. Mandelštamą: „Vėl nemiga. Homeras. Vėjas į bures. / Aš sąrašą laivų ilgiausią įpusėjau.“ (Vertė Vaidotas Daunys, orig. „Бессонница. Гомер. Тугие паруса / Я список кораблей прочел до середины.“)

Bet Antikoje tas sąrašas nebuvo tik pakvaišusių filologų, smalsuolių ar (juolab) autistų užsiėmimas. Pasakojama, kad Solonas, garsusis Atėnų teisės kūrėjas ir vienas iš 7 Antikos išminčių, pritaikęs ritmą pats pridėjo kelias laivų sąrašo eilutes: be abejo, tai buvo politinis sprendimas, kadangi kai kuriems mažesniems poliams ar saloms reikėjo įrodyti savo graikiškumą. Esmė buvo tokia: nepaminėtas „Iliadoje“ kraštas istorinėje graikų vaizduotėje – žinoma, dar neatitrūkusioje nuo mitinės – neegzistavo, buvo išstumiamas kaip kitas, svetimas, už graikiškumo ribų esantis.

Vargu ar kas nors iš šį tekstą dabar skaitančiųjų be išlygų pasakytų, kad nėra tiesos (lyg ir išaugtas epizodas), bet turbūt nė vienas nenurodytume ir knygos ar net kelių knygų, kuriose iki galo būtų surašytas mums žinomas pasaulis, kaip graikams buvo Homero epuose. Taip nėra, ir turbūt gerai. Todėl manęs net nesiutina šeimų maršo dalyviai: jie skaito (jei išvis skaito) kažką kita nei aš. Blogai, kai mane nori priversti skaityti tai, ką skaito jie, bet nenurodo nė vieno logiško šaltinio, kur taip parašyta (primena rusų liaudies pasaką „Nueik ten, nežinau kur, atnešk tą, nežinau ką“). Blogai, jei aš jiems kaip Jehovos liudytojas kišu savo knygą ir liepiu ja tikėti, o ne ją apmąstyti, bet nepasakau kodėl. O blogai todėl, kad tarpininkas niekaip nenurodo savo pirminio šaltinio – ir blogiausia, kad to šaltinio gali nebūti arba jis tiesiog nevykusiai suprastas.

 

Elžbieta Banytė. Medus ir ugnis, Ilionas,  laivų sąrašai
„Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

Todėl trigubai blogai elgiasi tie, kurie iki šiol uoliai sudarinėja lyg akmenyje iškaltus mokyklinės literatūros sąrašus tokiems pat 17-mečiams, kokia buvau tuomet, kai pirkau tą T. Venclovos rinktinę (beje, egzamine rašiau interpretaciją ir baigtinių sąrašų tada, ačiūdie, nebuvo – skaitėme kažkokius pagrindinius veikalus, o paskui tai, kas įdomiau atrodė mokytojai). Jie numato ne temas, kurių literatūroje, tiesą sakant, ne tiek ir daug (ar ne Roland’as Barthes’as sakė, kad tai meilė, mirtis ir vynas), o įduoda knygą ir liepia ne apie ją mąstyti, o tiesiog priimti. O kaip priimti? Ar esame tikri, kad pasipiktinusios supermamos nenori iš knygų išmesti eilučių, kur esą baisu, o blaivininkai – kur liejasi alkoholis? O galbūt per pamokas mokytojai lyg ir priversti sakyti, kad Mikalojaus Daukšos prakalba kažin kaip yra literatūra – o gal netgi Literatūra iš didžiosios L, – kurią verta analizuoti kaip meninį tekstą, o ne tiesiog publicistinis bandymas lenkėjančius bajorus įtikinti neužmiršti lietuvių kalbos? O vėliau ta pačia teksto pritempimo prie savo nuomonės ar iš anksto žinomos idėjos dvasia galbūt kas nors pridėjo, kad Jurgio Kunčino pasakotojas nesilaiko tikrųjų vertybių ir dėl to išprotėjo, prasigėrė ir susigadino gyvenimą? (Esu tai girdėjusi iš mokinių ir, tai dar blogiau, net iš vienos kolegės.) Kitaip tariant, literatūros mokymas pagal sąrašą, kuriame yra tik viena – vertybinė-pat­riotiškoji dominantė – neišvengiamai vėliau veikia tų tekstų, kuriems ji nelabai betinka, suvokimą.

Visiems turbūt reikėtų grįžti prie šaltinių, nors ir slebizavojant, bent pabandyti suprasti, ką skaitai ir apie ką kalbi, o ne kaskart ieškoti naujų raiškos priemonių, kurios tik atskleidžia turinio ir išmanymo stoką. Bijau, kad bandymas į vieną knygą, feisbuko paskyrą ar mokyklinę programą surašyti visą tiesą ir vėl baigsis uždaru sąrašu, o tada vėl turės atsirasti solonų, kad slapčia, nepastebėtas savo pseudoišdidumą ginančios minios, įterptų tinkamas eilutes. Bėda, solonų dažnai neatsiranda. Galų gale, ką nors prirašius prie kokio teisuoliško sąrašo, esmė retai tepakinta – svarbu net ne sąrašai, o ko iš jų norime, kokie tarpininkai kuria lūkesčius. Jei tokie kaip dabar, tai sveiki žuvę – ir literatūros mokykloje, ir šeimyniškumo, šilumos visuomenėje daugiau nebus. Ant sovietinio popieriaus ir toliau piešime pavergtą laisvę.

Draugai