Liudo Parulskio nuotr.

 

Studijos „Paramount Pictures“ kambaryje režisierius Chris­topheris McQuarrie ir aktorius Tomas Cruise’as šlifuoja filmo „Neįmanoma misija. Galutinis atpildas“ scenas. Aktorius, plaštaka imituodamas lėktuvo skrydį, aiškina režisieriui įtempto epizodo seką:

– Ir tuomet aš užsikabinu už kylančio biplano rato ir bandau pasiekti sparną. Biplanas pakyla, vėjas sustiprėja. Aš užsikabinu už apatinio sparno strypo, užlipu ant sparno ir prisiploju prie korpuso, kad pilotas manęs nepamatytų. Nu, nes aš jį turiu išmesti iš lėktuvo ir tai turi būti jam netikėta.

– Nu žinoma, akivaizdu.

– Žodžiu, aš prisiplojęs prie korpuso, vėjas milžiniškas, nuo jo mano žandai pradeda purtytis. Blublublublublublublublublublublu. Purtosi žandai. Blublublublublublublublublublublu!

– Jo, supratau. Žandai purtosi.

– Tada aš paslystu ir beveik nukrentu, bet užsikabinu už apatinio sparno strypo ir vėl lipu atgal. Tada mane pamato pilotas. Jis nori mane numesti nuo lėktuvo ir pradeda daryti įvairias akrobatines figūras. Aš vis nukrentu iki apatinio sparno strypo, vėl užlipu ir vėl nukrentu.

– Taip, ilga, įtempta scena. Suprantu. Žandai purtosi?

– Žandai purtosi. Daug kartų nukritęs ir vėl užlipęs, aš pasiekiu pilotą, trenkiu jam per galvą, išmetu iš lėktuvo ir užimu piloto vietą.

– Jo, geras finalas.

– Ir! Sėdėdamas biplane aš pasiveju kitą biplaną.

– Ką? Ten yra du biplanai?

– Jo, du. Vienas raudonas, kitas mėlynas. Žiūrovai susigaudys. Aš savo biplanu pasiveju antrą biplaną ir iš savojo bandau perlipti į antrą. Užsikabinu rankomis už to biplano ratų, o kojų pirštais – mano kojų pirštai labai stiprūs – vairuoju pirmą biplaną. Užlipu ant sparno, prislenku prie korpuso, kad pilotas...

– Pilotas neturi tavęs pamatyti.

– Tiksliai! Bet jis mane pamato! Ir pradeda daryti akrobatinius triukus. Mirties kilpą. Daug mirties kilpų! Aš įsitveriu sparno strypo. Vėjas milžiniškas. Mano žandai purtosi!

 

Galėjo jie šitaip tartis? Galėjo! Ir jei pokalbyje būtų dalyvavęs ne kišeninis T. Cruise’o režisierius Ch. McQuarrie, o pirmą serijos filmą sukūręs vizualumo diktatorius Brianas De Palma, aktoriui būtų leista įsibrauti tik į vieną lėktuvą ir išmesti žemėn tik vieną pilotą. Mes su žmona (tuomet dar nebuvom susituokę) B. Palmos režisuotą „Neįmanomą misiją“ pamatėme tuo pačiu metu, kaip ir visas pasaulis, 1996 m. pavasarį. Ėjom ir dėl pramogos, ir dėl smalsumo – norėjom pamatyti pirmą lietuvę aktorę, suvaidinusią didingai brangiame filme. Beje, Ingeborgos Dapkūnaitės pagal filmo „blokbasteriškumą“ kol kas niekas iš mūsiškių aktorių neaplenkė.

Pirmoji „Misija“ mums davė daug. Ten pirmą kartą buvo parodytas specifinis T. Cruise’o bėgimo stilius, pirmą kartą pamatėme ant traukinio pasikabinusio aktoriaus besipurtančius žandus (reiškinys turi savo pavadinimą: minkštųjų veido audinių vibracija dėl didelio oro greičio) ir pirmą kartą kinematografijos istorijoje T. Cruise’o herojus Etanas Hantas žiūrovams parodė buitinį internetą – išsiuntė el. laišką (paspaudus „Send“ popierinio voko paveiksliukas sudreba, pasvyra ir nusklendžia į skaitmeninį horizontą; kai po pusmečio patys įsirengėme internetą, šiek tiek nusivyliau, kad mūsų el. paštas neturi tokios animacijos) ir gavo anos pusės atsakymą.

Filmas mums patiko, todėl po ketverių metų pamatę „Neįmanoma misija 2“ reklamą be dvejonių nuėjom. O dar po šešerių ir vėl pažiūrėjom. Galiausiai, kai šiemet pamatėme paskutinį filmą „Neįmanoma misija. Galutinis atpildas“, nustebę suskaičiavome, kad „Neįmanomos misijos“ mus neįkyriai lydėjo pusę gyvenimo! Trisdešimt metų su draugišku pavydu stebėjom, kaip nesensta mano bendraamžis T. Cruise’as, nesėkmingai bandydavom prisiminti ankstesnių filmų turinį, apsidžiaugėm, kai į siužetą buvo įtrauktas Simonas Peggas iš skečų šou „Big Train“. „Misijos“ nepavargdamos tiksliai išpranašaudavo civilizacinius pavojus – nuo tinklo pažeidžiamumo iki virusinės pandemijos, – bet kinematografinių triukų dedamoji šiuos pranešimus iš žiūrovų sąmonės ištrindavo akimirksniu.

Paskutiniuose dviejuose filmuose autoriai kalba apie globalias bėdas, kurias sukels dirbtinis intelektas, bet ir vėl – T. Cruise’o herojus viską sutvarko, nors atsipalaiduoti neverta. Štai ir aš, rašydamas šį tekstą, šiek tiek prisidėjau prie DI tobulėjimo, nes nesidrovėdamas klausinėjau ChatGPT visko: lengvai gavau statistiką apie lietuvių aktorių vaidmenis brangiuose užsienio filmuose, iš dalies gavau patvirtinimą, kad Ch. McQuarrie yra kišeninis T. Cruise’o režisierius, ir sužinojau, kaip tiksliai vadinasi nevaldoma žandų vibracija. Susiorganizavau net stilistinę roboto intervenciją! Aš paklausiau, ar veido raumenų vibracijos onomatopėja „bulbulbul“ yra tiksli, ir robotas man pasiūlė naudoti geresnį „blublublu“ variantą. Nesiginčijau, juo labiau kad tikrai skamba tiksliau.