Liudo Parulskio nuotr.

 

Prieš keliolika metų Anglijos kaimo vintažo mugėje (angliški kaimai nėra tapatūs lietuviškiems – ten jie yra aukštesniosios vidurinės klasės bastionai su atitinkamai tokios pačios klasės daiktais mugėse) pamačiau, kad bižuterija iš ankstyvojo plastiko kainuoja daug brangiau už standartinius, net ir auksinius, juvelyrinius gaminius. Na, pavyzdžiui, bakelitinė tarpukario Filadelfijos stiliaus apyrankė kainavo šešis šimtus svarų, o už šabloninius to paties laikmečio auksinius auskarus prašė vos keliasdešimt. Dar verta pridėti, kad apyrankę nupirko žaibiškai, aš ją vos spėjau pačiupinėti, o auskarus turbūt ir šiandien tebepardavinėja.

Milijonai vintažinių daiktų pirkėjų puikiai žino, kad medžiaga nėra lemiamas artefakto vertės veiksnys – senas ir gražus dirbinys iš plastiko visuomet kainuos daugiau nei beveidė auksinė juvelyrika, o svarbiu faktoriumi šioje dėlionėje tampa „šiukšlių dėžės slenkstis“. Jis veikia rūsčiai – retas žmogus išmeta formaliai brangiai atrodantį daiktą: bronzinį suvenyrą, marmurinę skulptūrėlę ar tuos auksinius auskarus, bet nesvarstydamas atsikrato masiškai gaminama produkcija, t. y. rinkodariniais žaislais, dėžutėmis, prekybcentrių maišeliais ir kitais panašiais dalykais. Bėgant metams neišmetamų sąlyginių bronzinių suvenyrinių medalių kiekis rinkoje didėja, o jų ir šiaip buvusi nedidelė kaina mažėja iki išnykimo ribos. Na, ir atvirkščiai – jei prieš trisdešimt metų pavyko neišmesti „Tetley“ arbatos skardinės dėžutės, šiandien už ją galima ramiai prašyti kelių dešimčių svarų (arba poros dešimčių eurų, jei tai sovietinė „Rūtos“ dėžutė).

Emaliuota skarda ypač ryškiai žiba šioje šiukšlėmis netapusių daiktų rinkos kategorijoje. Lietuvoje paklausiausi yra, be abejo, tarpukario emaliuotos skardos dirbiniai, dėžutės ir iškabos. Pasiūla labai nedidelė: prieš kelis dešimtmečius dar buvo įmanoma nusipirkti „Lietuvos pašto“ ar kokios kitos valstybinės įmonės iškabą, o šiandien jų beveik nebeliko. Net 1991 m. „Lietuvos pašto“ skardinė lentelė su negrabia emale kainuoja apie porą šimtų, ir pardavėjų nėra daug. Tai, beje, buvo gera iniciatyva – nepriklausomybę atkūrusios šalies valstybines įmones ir institucijas ženklinti nedidelėmis emaliuotos skardos iškabomis kaip tarpukaryje, bet viskas užstrigo ir rytietiškas sovietinis įprotis prie fasadinių durų kabinti akmenines lentas su metaliniais (beveik bronziniais) užrašais atgijo taip ir nenumiręs.

Tačiau oficiali, vienodo dizaino emaliuota skarda vėl įsibrovė į miestą – ne per fasadinį, per šoninį įėjimą. Prisipažinsiu: nežinau, ar naujosios Vilniaus atminimo lentelės tikrai pagamintos iš skardos ir padengtos emale. Kol kas jų nėra daug, o ta, kurią sustojau apžiūrėti, kabojo per aukštai, kad galėčiau pabarškinti ir palupinėti kraštą, todėl tik pasigrožėjau: dydis priimtinas, šriftas konservatyvus ir lengvai perskaitomas, forma irgi neerzinanti. Šalia oficialiosios kabėjo ir kitam asmeniui skirta, turbūt namo bendruomenės pakabinta lentelė. Abiejų pagerbtųjų – ir oficialaus, ir to kito – pavardžių nesu girdėjęs, bet savivaldybės lentelė atrodė patikimai, todėl nesiginčydamas sutikau, kad šiame name beveik penkiolika metų išgyvenęs kūrėjas turi teisę į kanoninį atminimą, o tas kitas, nors ir turintis bronzinį bareljefinį profilį ant granito plokštės, iki kanono vis dėlto netraukė. Neoficiali lenta (pagaminta be skulptūrinių priekaištų – nedažnas atvejis neoficialių atminimo lentų galerijoje) atrodė lyg mėgėjo bandymas bent vizualiai prisišlieti prie profesionalų ir, kaip visi tokios rūšies bandymai, nepavertė mėgėjo profesionalu. Bet juk ne viskas prarasta – gal Vilniaus savivaldybės Istorinės atminties komisija ir tą kitą namo gyventoją įtrauks į tikrų atminimo lentelių kanoną? Aš laukiu laikų, kai ant vieno namo sienos atsiras kelios (ar net keliolika!) vienodo dizaino atminimo lentelės.

Žinoma, tai užtruks. Mūsiškiai vis dar galvoja, kad suvenyrinė improvizacija (su bronza ant akmens) yra vertingesnė atminties vizualizacija už kanoninę skardinę, bet tai praeis. Pereinamajame kanoninio simbolizmo jėgos suvokimo etape savivaldybei teks daryti lentelių kompromisus. Tai nėra malonu, bet miestas jau turi šiokią tokią patirtį duodamas leidimus gyventojams ir organizacijoms įsirengti angelų skulptūrėles (kartais ir visavertes skulptūras) viešai matomose vietose.

Tad ir būsima kova su neoficialaus dizaino atminimo lentomis turi pereiti iš istorinio kanono (specialiai tekste dažninu žodį „kanonas“, nes tai yra aktualija, apie kurią galiu kalbėti tik nerišliai, nes neturiu nuomonės) spektro į amorfišką bendruomeninės dailės sritį – jei atminties lobistai nori kanono, ima skardą. O jei nenori skardos, paraišką teneša visiškai kitai komisijai. Ten, kur sprendžia skulptūrinių angelų likimus.