Liudo Parulskio nuotrauka

 

Prisipažinsiu, džiaugiausi, kai kova su įkyriuoju Naujosios Šiaurės judėjimu baigėsi pergale ir 2024 m. birželio 21 d. UNESCO Tarpvyriausybinio nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo komiteto 3-ioje sesijoje Prahoje lietuviškoji Rytų Europos elgsena buvo įtraukta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Bet kodėl sakau „džiaugiausi“? Tebesidžiaugiu iki šiol, o smulkias bėdas, bandant buitinėje realybėje užtikrinti UNESCO lietuviškosios Rytų Europos elgsenos paveldo apsaugą, vadinu, visiškai nekoketuodamas, pozityviais iššūkiais.

Dabar kaip tik tokį ir reikia įveikti. Mūsų namo laiptinės gyventojai disciplinuotai vykdo Rytų Europos elgsenos įstatymiškai saugomų bruožų sąrašo poziciją Nr. 83 (primenu formuluotę: „Privačioje aplinkoje nebereikalingi daiktai ne išmetami, o perkeliami nuolatiniam saugojimui į viešąsias erdves“), bet daro tai atsižvelgdami į sąrašo poziciją Nr. 114 („asmuo privalo viešojoje aplinkoje demonstruoti fiktyviai didesnį turtą nei realiai egzistuojantis turtas, net jei viešoji aplinka supranta, kad demonstruojamas turtas yra fiktyvus“), todėl iš kaimynų gavau pastabą dėl įstatymus pažeidžiančios (suprantu juos, nes jie vykdo „Nr. 25. Smulkių taisyk­lių maksimaliai perteklinis taikymas praktikoje“) imitacinio turto demonstravimo netinkamos formos.

Stovėjau laiptinės aikštelėje šalia savo buto durų ir liūdnai apžiūrinėjau ilgai ir, pasakyčiau, su meile montuotą instaliaciją. Laiptinėje stovėjo kartoninė dėžė nuo skalbimo mašinos, kurią apdengiau ceratine (vintažine!) staltiese („Nr. 84. Nebereikalingi daiktai (žr. Nr. 83) dekoruojami nebereikalingomis dekoratyvinėmis priemonėmis), o ant viršaus pastačiau tikrai simpatišką vazą (tikėdamasis, kad ji atlieps Nr. 114 poziciją) su įmerkta plastikine rože („Nr. 101. Visais atvejais būtina natūralumą pakeisti imitacija“). Beje, simpatiškąją vazą papuošiau kelių spalvų blizgiais lipdukais, šitaip išsaugodamas paveldo bruožą Nr. 90: „Jei viešojoje aplinkoje atsiranda visuotinai arba ekspertiškai gražiu pripažintas viešas elementas (nuo architektūros iki skulptūros), jį būtina pagražinti papildomais dekoratyviniais elementais“.

Iš kaimynų pastabą gavau dėl kartoninės dėžės. Nujaučiau, kad taip ir bus, bet tikėjausi praslysti su ceratine staltiese ir vaza. Deja, nepavyko. Visi laiptinėje gyvenantys žmonės paveldo pozicijas Nr. 83 ir Nr. 114 įvykdė be jokių nuolaidų, pastatydami aikštelėse realius ir didelius nebereikalingus daiktus – skalbimo mašinas, šaldytuvus, indaploves ir virykles. Kai kurie paveldo saugotojai gyrėsi, kad specialiai ėmė kreditus naujai įrangai ir į laiptines išnešė kaip nereikalingus tebeveikiančius buitinius prietaisus. Viskas dėlei 114-o pozicijos. Ypač stipriai UNESCO paveldą pasaugojo pirmo aukšto gyventojas iš 16-o buto. Jis iš buto išnešė beveik naują šaldiklį, nelegaliai prijungė jį prie bendro naudojimo elektros tinklo („Nr. 26. Smulkių taisyklių maksimalus ignoravimas praktikoje“), paskelbė, kad šaldikliu gali naudotis visa namo bendruomenė („Nr. 5. Bet koks veiksmas viešojoje aplinkoje vadinamas bendruomeniniu veiksmu arba bendruomenės stiprinimu“), ir tuojau užkimšo šaldiklį nemaloniai atrodančiais mėsos gabalais („Nr. 82. Esant bent menkiausiai galimybei, viešoji erdvė panaudojama privatiems tikslams“), šitaip vienu ypu apsaugodamas net keturis paveldosauginius Rytų Europos elgsenos bruožus.

Taigi stovėjau laiptinės aikštelėje ir liūdnai svarsčiau, kuo galėčiau pakeisti kartoninę dėžę ir pakelti savo kaimyninį simbolinį kapitalą bent iki minimaliai priimtino lygio. Aš ir taip jau patekau į pilkuosius sąrašus – anądien policija mane antrą kartą perspėjo dėl paveldą naikinančio vairavimo – UNESCO liepia, pradėjus mirksėti žaliam šviesoforo signalui, spausti gazą iki dugno („Nr. 27. Svarbių taisyklių maksimalus ignoravimas praktikoje“), o ne lėtinti, kaip aš darau. Jei gausiu trečią įspėjimą, mane įtrauks į Naujosios Šiaurės agentų sąrašą, teks nešioti specialų antsiuvą (ant visų rūbų!) ir gyventi nepakeliamai sunkų ir rūstų naujašiauriečio gyvenimą.

Todėl rizikuoti negalėjau ir privalėjau nedelsdamas išspręsti kartoninės dėžės problemą. Labai nenorėjau dėl paveldo išsaugojimo pirkti naujo daikto, o seno pastatyti laiptinėje. Taip, sutinku, būtent pragmatizmu grįstas kelias į Naujosios Šiaurės pragaro prieangį ir, norėdamas išvengti pavojų, nusprendžiau rinktis taip pat išlaidų, bet saugesnį kelią – nusipirkti kokią nors sugedusią skalbyklę ar panašų daiktą iš antrų rankų. Prieš kelerius metus beveik neegzistavusi, šiandien stambiagabaričių elektros prietaisų atliekų rinka tapo deficitinė – gerai, solidžiai ir brangiai atrodančią atlieką sunku rasti ir kainuoja ji gana daug.

Bet paveldas ir ramybė yra svarbesni už pinigus, nutariau, rinkdamas paieškos lange frazę „neveikiantis šaldytuvas kaina vilnius“.