Eugenijus Ališanka. Dantų užkalbėtojai

 

Seniai seniai, kai žemė dar buvo plokščia, vienas Rytų karalius kaip virusas kasdien pražudydavo po mergelę. Bet atsirado viena vaizduotę turinti mergelė, kuri atliko tikrą žygdarbį, išgelbėjo ne tik savo, bet ir tūkstančio kitų moterų gyvybes. Ji ėmė pasakoti istorijas tam žiauriam – šiandien sakytume, su maskulinistiniu nuokrypiu – karaliui. Ko tik ji nepripasakojo: ir istorijų apie tikrus asmenis, ir apie džinus, ir apie Aladino lempą, ir apie jūreivį Sindbadą, ir apie Ali Babą su keturiasdešimčia plėšikų, netrūko jose ir erotinių motyvų. Tarp pasakojimų gimdė tam karaliui vaikus, matyt, turėjo ir daugiau ką su juo veikti, nes kažin ar vaikai galėjo atsirasti iš nekalto prasidėjimo. Jos vardas buvo Šah­razada, gal kam iš jūsų ir teko apie ją girdėti.

Šiandien kiti laikai, žemė jau apvali (nors ir ne visiems), turime televizorius, internetą (beveik visi). Turime net veidaknygę, tokią XXI a. penkiaknygę, nors greičiau šimtaknygę, joje randame atsakymus į visus įmanomus klausimus. Bet, kaip įžvalgiai teigė Ekleziastas, nieko naujo po saule. Dar jis sakė, kad yra laikas verkti ir laikas juoktis. Taigi po saule vėl gimė žiaurus karalius, tikras virusas su karūna, vėl verkiant reikia išmanaus gelbėtojo. Pasaulis spėlioja, kas juo galėtų tapti – gal Trumpas, gal Putinas, gal Lukašenka? Mes irgi dėliojame gelbėtojų reitingus – Veryga? Kasiulevičius? Skvernelis? Bet daugumos jų istorijos, didieji pasakojimai tik dar labiau suerzina virusą. Ir labai jau jie nepanašūs į gelbėtojus, gal išskyrus aukštą ir gražų.

Kadaise skaičiau knygą apie altajiečių šamanus. Kai numiršta šamanas, jo įpėdinis renkamas toli gražu ne visuotiniu balsavimu. Tiesiog gentyje, likusioje be anapusinio vedlio, prasideda keisti reiškiniai – tai vienas, tai kitas vyras pradeda bendrauti su dvasiomis, juos purto nežemiškos jėgos. Kiekvienas jų taikosi į genties šamano vietą, bet ne taip, kaip tūlas valstietis į Seimą, jie išties yra apsėsti keistų galių. Tuo bevaldystės laikotarpiu gentis primena verdantį katilą; burbuliukų, t. y. kandidatų į genties gelbėtojus, daug. Kai galiausiai gentis išsirenka vieną, jos nuomone, tinkamiausią, visas tas burbuliavimas nutrūksta.

Štai panašūs dalykai, regis, šiandien ir vyksta veidaknygėje. Bet, kaip guodėsi vienas jos dalyvis, įrašai joje praranda patrauklumą, turbūt ir paveikumą, jeigu skelbiami be nuotraukų. Taigi pasipylė nuotraukos, kuriose pasaulio gelbėtojai vaikšto po namus su chalatais, žaidžia stalo žaidimus, mezga kojines, glosto šunis, dainuoja iš balkonų, žodžiu, gyvena tokį neįprastą gyvenimą, kokio pasaulis dar nėra matęs. Jo didenybė virusas nuo tokių vaizdų turėtų nueiti pagaugais.

Bėda ta, kad šie vaizdai – ne visai istorijos, jiems trūksta Šahrazados polėkio. Bet štai veidaknygę užplūdusios vaikystės ir jaunystės nuotraukos – jau visai kas kita. Tai jau istorijos, žadinančios vaizduotę, ypač kai bandai užpildyti nematomą, tirštą istorijos tarpą tarp tos nuotraukos ir žmogaus, kurį matai ar bent pažįsti. Burbuliukai nuotraukų vandenyno paviršiuje, keliantys virpulį – su šiais žmonėmis jau daugelį dešimtmečių esame vienoje valtyje, jeigu norite – Arkoje. Nepaisant viruso, gyvenimas yra gražus. Taip vadinasi ir dar didesnius virpulius sukėlęs italų režisieriaus Roberto Benigni’o filmas. Jame dvikovą su mirties virusu laimi žaidimas, žaidimų aikštelė – koncentracijos stovykla. Tiesą sakant, šis filmas griauna ir Ekleziasto teiginį – čia laikas verkti ir laikas juoktis yra tas pats. Juokas pro ašaras. Beje, kaip liudija senoji istorija, saugiausiai šalia karaliaus jautėsi juokdarys, visiems kitiems prarasti galvą buvo vienas juokas.

Taip jau sutapo, kad Lietuvos televizija per karantiną parodė kito italų grando Federico Fellini’o filmą „Amarkordas“. Tarsi daugybė nuotraukų iš vaikystės, istorija be aiškaus siužeto, bet vėlgi – savotiškas viruso, šįkart fascio, užkalbėjimas. Nieko naujo po saule. Aš prisimenu. Gyvenimas yra.

Galvodamas apie šią esė ketinau tiesiog papasakoti vieną istoriją iš ankstesnių laikų. Net buvau sumanęs – kurią. Ne todėl, kad neturėčiau nuotraukų iš jaunystės, tiesiog istorijos man atrodo geriausias būdas užkalbėti dantį. Užkalbėti dantį virusui. Kai pagalvoji, visa literatūra yra mirties užkalbėjimas. Juokas pro ašaras. Žodžiai per dantis.

Ir kad gyvenimas neatrodytų rožėmis klotas, pabaigoje pacituosiu kadaise skaitinėtą Jacques’ą Derrida: „Ateities galima laukti tik kaip absoliutaus pavojaus. Būtent ji visiškai suardo įsitvirtinusį normalumą ir gali būti skelbiama, pateikiama kaip tam tikra baisybė.“ Taigi ateitis jau čia. Bloga žinia laukiantiems, kada atsidarys „Akropolis“.

Istoriją apie skrajojantį kilimą papasakosiu kitą kartą.

Draugai