Eugenijus Ališanka. Dantų užkalbėtojai (II)

 

 Eugenijus Ališanka

 

Rašydamas apie viruso užkalbėjimą pažadėjau istoriją apie skraidantį kilimą. Taigi tebūnie tokia.

Dar tais laikais, kai Lietuva nebuvo įstojusi į ES ir NATO, Sankt Peterburgo leidykla išleido mano poezijos rinktinę. Kadangi ši istorija ne apie poeziją, pasakysiu tik tiek, kad pristatęs knygą Maskvoje patraukiau į Sankt Peterburgą. Išlydėtas iš Lietuvos ambasados metro važiuoju į Morskoj vokzal, Jūros stotį, kur jūros nė su žiburiu nesurasi, bet tikiuosi bent jau stoties, iš kurios, mano žiniomis, važiuoja autobusai į oro uostą. Jau beveik ristele pasileidęs nuo metro suprantu, kad neįvertinau Mask­vos mastelių. Man bešnopuojant Morskoj vokzal prieigose, užkalbina taksistas, aišku, nelegalas. Kategoriškai atmetu jo siūlymą aiškindamas, kad ketinu važiuoti autobusu. Tai kad jokių autobusų čia nėra, sako jis. Netikiu, nors greičiau netiki mano piniginė. Tačiau taksistas nesitraukia – kai žengiu į stoties patalpas, jis lieka lūkuriuoti prie durų. Nesulauksi, galvoju, ne ant tokio užsirovei.

Pradarau duris ir žengiu į milžinišką salę, kurioje nėra žmonių ir, aišku, jokių autobusų. Užtat tiesiai prieš nosį, tarsi manęs ir laukę, išdygsta trys džinai, t. y. trys milicininkai. Eilinis, seržantas ir leitenantas. Jūsų dokumentai, sako leitenantas. Paėmęs į rankas mano pasą varto, staiga nušvinta kažką aptikęs. Tiksliau, kažko neradęs. Kur jūsų registracija, klausia. Kokia registracija, nieko nesuprantu, esu mieste tik svečias, tik tris naktis čia miegojau, turiu vizą, kurioje net yra įrašas „diplomatinio darbuotojo svečias“, argi jums šito negana? Ne, negana, su piktdžiuga priduria seržantas, eikite štai prie to stendo, ten surašytos visos gyvenimo Maskvoje taisyklės. Einu, skaitau, vienas punktas skelbia, kad būtina registracija, jeigu apsistoji ilgiau negu tris dienas, o jos neturintiems numatytos keturženklės ar penkiaženklės baudos. Sąmonė ima skaidrėti, bet nusikaltimo pripažinti dar nenori. Grįžęs prie pareigūnų nusprendžiu pažadinti jų kultūrinius jausmus, girdi, esu mediumas tarp dviejų tautų literatūrų, savo kūrybą skaičiau net Marinos Cvetajevos namuose, vėluoju į Petro Pirmojo miestą, kur manęs laukia poezijos gerbėjai. Ką gi, taip nieko ir nesupratai, nutraukia leitenantas. Supratau, viršininke, supratau.

Suprantu, kad tirpsta laikas, o netrukus aptirps ir mano piniginės turinys. Į kelionę esu įsidėjęs 110 dolerių – didžiuliai pinigai, turint galvoje, kad jie skirti alui su poetais mieste prie Nevos, šešias dešimtis esu paslėpęs giliai krepšyje, penkiasdešimtinė piniginėje. Versti lauk krepšio vidurius tarsi neoru, be to, vargu ar užteks dvidešimtinės, jie vis dėlto trise. Traukiu piniginę. Ne, ne čia, sustabdo leitenantas. Išeiname į lauką su eiliniu, matau, kad jie aiškiai pasiskirstę pareigomis, vėl traukiu kupiūrą iš pinginės ir tiesiu jam. Ne ne, baimingai sušnibžda eilinis, įdėkite į pasą. Darau kaip lieptas, jis paima pasą, pavarto jį, tarsi pirmą kartą matydamas, ir grąžina atgal. Be kupiūros, savaime suprantama. Apsisuka ir grįžta į salę.

Lieku vienas. Na, išskyrus taksistą, kuris dabar vienintelis gali mane išgelbėti. Be žodžių sėdu į jo pavargusį žiguliuką. Jis be žodžių paleidžia kosčiojantį variklį. Ilgiau kaip valandą lekiame beprotišku greičiu, vairuotojas nuolat keičia eismo juostas, pavojingai nardydamas tarp automobilių, kur įmanoma skriedamas specialiajam transportui skirta juosta, kur neįmanoma – dardėdamas per šalikelių duobes. Šnekučiuojamės apie gyvenimą Rusijoje, pusiaukelėje jis prasitaria, kad kelionė man kainuos šimtą dolerių. Šventas šūde. Toliau pasakoja apie rusiško vairavimo ypatumus, šiaip ar taip, veža kaip ekspresas, pažeisdamas visas rašytas ir nerašytas taisykles, dėl to uždarbiu turi dalintis su milicijos pareigūnais, na, suprask, čia Rusija. Suprantu. Bet nuo to nepalengvėja. Imu mekenti apie savo valiutinius likučius, be to, ir šiaip akivaizdu, jog į lėktuvą nebespėsiu, tad kažkaip turėsiu išgyventi, grįžti į Lietuvą, bet skrydis manęs laukia iš Sankt Peterburgo, taigi net poetinė vaizduotė nepajėgia sukurti šviesesnio paveikslo. Jokių kreditinių kortelių, jokių mobiliųjų, o mano poezijos vertėjas Sergejus šįvakar manęs laukia Piterio geležinkelio stotyje. Vairuotojas išties šaunus, supranta ne tik milicijos poreikius, bet ir manuosius, taigi sukandęs dantis, tačiau geranoriškai palieka man dvidešimtinę. Iki skrydžio lieka dvidešimt minučių. Lekiu į terminalą. Ačiū Aladinui, mano skraidantis kilimas vėluoja. Aš skrendu.

Tąsyk jaučiausi gal net laimingesnis negu po daugelio metų, kai kaldera apėjau Bromo ugnikalnį. Bet tai jau kita istorija, kurią galbūt papasakosiu, kai užplauks antroji viruso banga.