Eugenijus Ališanka. Gogelmogelis

 Eugenijus Ališanka

 

Pramuši ledą – rasi sidabrą, pramuši sidabrą – rasi auksą. Kas galėtų paneigti, kad visas gyvenimas yra mįslė? Daugiausia tų mįslių užmena literatūra, pati ir ieško atsakymų. Jeigu pateikia kokį – jau tarsi ir nebegali vadintis literatūra. Nes atsakymus žino tik Dievas, gal dar koks koučeris ar influenseris. Literatūra ieško atsakymų „į amžinus egzistencinius klausimus“, klausia, „kas yra žmogaus būtis, kokia jos prasmė“, tuo pačiu užsiima ir skaitytojai, atidėję į šalį savo būtį ir buitį. Daužo galvomis ledą. Žinančių atsakymus rašytojų padaugėja per pilnatį, skaitytojų – per karantiną. Visi svajoja apie auksą. Net sportininkai.

Man auksas nepatinka. Ne kažin kiek jo esu ir turėjęs, vestuvinį žiedą mūvėjau tik vestuvių dieną (ir naktį), dabar jis dūla dėžutėje šalia aukso medalio, kurį gavau baigęs mokyklą. Tiesą sakant, tas medalis visai ne auksinis. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad nedaužiau galvos į ledą ar kiaušinio lukštą. Daužiau ir net radau sidabro. Kaip liudijimą jau daugelį metų nenusiimdamas nešioju sidabrinę grandinėlę. Ir plaukai veik sidabriniai. Net mano aukso amžius – vaikystė – buvo sidabrinis, gražiausi prisiminimai yra būtent iš tų laikų, kai vasaras leisdavau pas Sidabrus.

Na taip, auksu matuojamas viso pasaulio turtas, auksu puošėsi ir toliau dabinasi aukščiausiai ant socialinių kopėčių pasilypėję veikėjai, imperatoriai ar mafijozai; net ten, kur karaliai nevaikšto pėsčiomis, koks nors janukovičius įsirengia auksinį klozetą ir tuštinasi auksiniais dukatais. Auksu puošiamos šventyklos, nes jis simbolizuoja dieviškumą, skelbiantys didžiąsias tiesas ar tiesiog mokantys gražiai pašnekėti vadinami auksaburniais, o visų galų meistrai – auksarankiais. Be aukso pasaulis nepaaiškinamas, bet ir su auksu jis – tik mįslė.

Mįslė, kurią įminti gali tik keliaudamas, nes namuose nerandi nei atsakymo, nei aukso. Kadaise Jasonas su argonautais išsiruošė į aukso vilnos paieškas, aišku, pati kelionė buvo svarbesnė už parvežtą vilną. Jie bent jau grįžo, o šito nepasakysi apie tūkstančius lietuviškųjų argonautų. Prieš pusšimtį metų Jonas Avyžius skelbė apie sodybų tuštėjimą, šiandien jos pilnėja, o tuštmės veriasi trinkelizuotuose miesteliuose. Juose likusieji svajoja apie gyvenimą megalopoliuose, pasitaikius pirmai progai ten pabėga, jeigu ne patys, tai bent jau jų atžalos. Štai skaitau, kad Rusijos miestas Magadanas, kuris lietuviams siejasi tikrai ne su auksu, prisistatantis kaip „auksinė Rusijos širdis“, nes jo gelmėse gausu aukso, jaučiasi panašiai, o jų būseną sociologai apibūdina kaip atidėto gyvenimo sindromą. Kiek tokių atidėto gyvenimo magadanų Lietuvoje? Sindromas, kaip žinia, reiškia ligą. Bet šia liga serga visi anapusinio gyvenimo išpažinėjai, kuriems šiapusinis gyvenimas tėra pasiruošimas tikrajam. Kiek ligų mes sergame to net nežinodami, net ir besimptomėmis formomis?

Jau ištisus mėnesius gyvename karantino sąlygomis. Nieko panašaus nesame patyrę mažiausiai 30 metų – izoliacijoje gyvenome tik sovietų laikais. Medikai gąsdina įvairiausiomis ilgalaikėmis pasekmėmis psichikai. Kartu ir kūnui. Plika akimi nematoma būtybė pakeitė mūsų gyvenimo ritmą. Ar bent to gyvenimo, kurį laikėme tikru. Gražiausios akimirkos atidedamos rytdienai. O tai, beje, anot mokslininkų, yra pirmasis atidėto gyvenimo sindromo požymis. Kitas požymis – polinkis taupyti, o ne leisti pinigus. Lietuvių santaupos per šiuos metus pasiekė neregėtas aukštumas (gal reikėtų sakyti – gilumas). Ir dar vienas – perdėtas susidomėjimas svetimu gyvenimu. Užtenka prisiminti, kaip rinkome Amerikos prezidentą. Peršasi viena išvada: visi pasigavome tą nelemtą atidėto gyvenimo sindromą, kai kurie dar sugeba pasigauti ir virusą.

Kita vertus, norėtųsi kaip kovidiotui pareikšti, kad jokio sindromo nėra. Ateičiai atidėti nelabai turiu ką, taupiau ir iki koronės dienų, svetimais gyvenimais domiuosi tik tada, kai jie pernelyg pavojingai priartėja prie manojo. Ledą, kitaip sakant, kiaušinius, daužiu tik virš keptuvės.

O tikrąjį auksą kabinome šaukštais toje pačioje sidab­rinėje vaikystėje: plakti tryniai su cukrumi, didžiausias vaikystės gardumynas, vadinome jį gogel mogel. Aukso karštligė prasidėjo vėliau, kai leidausi į literatūros Klondaiką: mano ilgiausia kelionė, trunkanti ilgiau negu Odisėjo klajonės. Gyvenau ar atidėliojau gyvenimą? Ar atpažins mane grįžusį, jeigu pats savęs neatpažįstu? Nebent iš gogel mogel, taip ir nenudžiūvusio nuo mano lūpų.

Draugai