Nerijus Milerius. Karantinas kaip vilko valanda? Dar, laimei, ne

Juozo Budraičio nuotrauka
Juozo Budraičio nuotrauka

 

Apokalipsės filmuose įprastai vaizduojami du griūvančio kasdienio pasaulio variantai. Pirmu atveju, jis sunaikinamas didingai ir iškilmingai, skambant dramatiškai melodijai, sprogstant Niujorko dangoraižiams, Holivudo raidėms, Vatikanui, Eifelio bokštui ir kitiems visuotinai atpažįstamiems pasaulio simboliams. Antru atveju, nieko didingo ar bent kiek reikšmingo nevyksta. Įprastas pasaulis ỹra pamažu, net beveik nematomai, kol vieną akimirką kasdienio ritmo suirimo laipsnis tampa toks, kad jau nebeįmanoma atstatyti.

Karantinas, be abejo, ne kinematografinė fikcija, bet turi galimybę vystytis pagal ne kartą ekranuose vaizduotą antrąjį, tolydų, pasaulio irimo scenarijų. Toks apokaliptinės fikcijos ir karantino tikrovės susipynimas galėtų atrodyti visiškai natūralus, kadangi tolydaus pasaulio irimo scenarijaus detalės savaime yra visiškai realios. Mūsų kasdienybėje gausu įprasto rutinos ritmo sutrikimų ir trūkių. Daugelis jų tokie smulkūs, kad pašalinami automatiškai, be ypatingų dėmesio ir energijos resursų. Iškritus puodeliui iš rankų, nepuoli skambinti policijai ar gaisrininkams, šukes sušluoji pats. Net ir nebūdamas itin nagingas meistras dažniausiai moki kalti, klijuoti, lipdyti, išrinkti ir surinkti ar išvalyti. Į ekspertus kreipiesi tik tada, kada kasdienybės ritmo atstatymas pranoksta tavo kompetencijos ribas. Policija, ugniagesiai, medikai, elektrikai, santechnikai ir daugybė kitų ekspertų nuolat pluša tam, kad palaikytų įprastą ir saugų namų erdvės status quo.

Kasdienybė pradeda byrėti, kai smulkūs namų rutinos sutrikimai ir pertrūkiai tampa radikalūs ir neišsprendžiami. Tą akimirką kova už kasdienybės palaikymą tampa nebepakeliama, o kadaise buvę jaukūs namai išsigimsta į spąstus ir mėsmales dar likusioms gyvoms būtybėms. Nuo pat karantino pradžios viešojoje erdvėje gausu kvietimų likti namie. Deklaruodami, kaip skelbia plačiai paplitę memai, kad „Man visi namie“ ar „Būti ar nebūti? Būti. Namuose“, mes kartu įtvirtiname „namus“, kaip patį saugiausią gynybos bastioną. Visų akys nukreiptos į pirmose fronto linijose kariaujančius medikus, o civiliai pasitraukė į namus, kaip į pačią saugiausią užfrontę. Tačiau tokie karai pralaimimi ne tik tada, kai pralaužiamos priešakinės fronto linijos, bet ir tada, kai tariamai saugi užfrontė – namai – tampa radikalios grėsmės zona.

Pirmomis karantino dienomis pusiau ironiškai svarsčiau, kas atsitiktų, jei karantinas iš tiesų imtų pildyti „neherojišką“ apokalipsės scenarijų ir „namų“ tvirtovę imtų persekioti iš pradžių smulkūs ir tariamai nereikšmingi, bet ilgainiui vis radikalesni status quo pažeidimai. Prietarai byloja: net ir neišsakytos, vien tyliai gvildenamos mintys materializuojasi. Virtuvės nuotekų sistemos ėmė burbuliuoti vis garsiau, kol galiausiai – visų prietaringųjų džiaugsmui – iš tiesų užsikimšo. Išbandęs standartinį mėgėjo išrinkti-išvalyti-surinkti variantą ir įsitikinęs, kad jis jau nepadeda, kreipiausi į greičiausią tokių krizių pagalbą – „ekspertus“ giminaičius. Praardėm, išrinkom, surinkom – veikia. Bet, kaip byloja kita prietarų mėgėjų ištarmė, bėda viena nevaikšto. Beardydami pažeidėm interneto ir TV kabelį. Visi informacijos šaltiniai skelbia: jei nepriklausai priešakinių fronto linijų profesijoms, lik ir dirbk namie. Bet kaip tai padaryti, kai laidai su išoriniu pasauliu nukirsti, o namai jau panėšėja į informacinį izoliatorių? Saviškių pagalbos šįsyk nepakanka, reikia kreiptis į aukštesnes ekspertų instancijas – patį interneto tiekėją. Telefonai, savaime suprantama, nefunkcionalūs. Bet į elektroninę pagalbą atsakoma stebėtinai greitai. Pasiklausęs, ar niekas iš mūsų pastarosiomis dienomis nebuvo užsienyje ir išgirdęs tenkinantį atsakymą, ekspertas netrukus jau čia. Atplėšėm grindų lentą, ištraukėm kabelį. Ekspertas suformavo naują jungtį. Nors kiek praardyti ir „apipešioti“, namai – vėl saugūs, funk­cionalūs, darbingi ir atviri.

 

Žilvino Jagėlos piešinys
Žilvino Jagėlos piešinys

 

Visiems gerai žinoma tezė, kad istorijos įvykiai nutinka du kartus: iš pradžių – kaip tragedija, paskui – kaip farsas. Bet apokaliptinių scenarijų dinamika kaip tik priešinga – daugelis pradinių kasdienybės sutrikimų atrodo kaip komiški nesusipratimai, bet jų pasikartojimas antrą ar trečią kartą jau gali išryškinti tragiškas pasekmes. Karantino sąlygomis tūkstančiams žmonių namai jau dabar yra tapę ne informaciniais izoliatoriais, bet ligoninių palatomis. Kadangi tokios ligoninių palatos namuose privalo veikti be pagrindinio ligoninės ramsčio – gydytojo, – namų erdvė ima nusileisti viešosioms institucijoms – ligoninėms. Taigi akivaizdu: namų, kaip gynybinio bastiono nuo viruso pandemijos, statusas yra daug trapesnis, nei iš pažiūros atrodo. Jam pažeisti nė nereikia apokaliptinių fiktyvių scenarijų. Karantino sąlygos skelbiamos, kai kiekvienas žmogus potencialiai laikomas infekuotu, t. y. galinčiu užkrėsti ir atnešti mirtį. Maža to: kaip jau deklaruojama laidotuvių instrukcijose, potencialiai infekuotas, todėl grėsmingas, yra ir kiekvienas lavonas.

Vadinasi, kasdienybė gali pradėti byrėti ne vien dėl globalių kataklizmų, bet ir dėl žmonių saitų trapumo. Ne veltui vienas garsiausių filmų, vaizduojančių tolydų neherojišką kasdienybės nykimą, vadinasi „Vilko valanda“. Pradėjęs nuo epizodo su virtuvėje dingstančiu vandeniu filmo režisierius Michaelis Haneke panardina į tokį būvį, kai žmogus žmogui tampa vilku. Karantino pradžioje laiptinėse susitikę kaimynai dar draugiškai sutardavo nespausti vienas kitam rankos ir taip saugotis. Bet jei kaimynai ar ekspertai vengs ištiesti pagalbos ranką net paprašyti, žinokime, kad jau prasidėjo kitą – daug radikalesnė – karantino stadija.