Eugenijus Ališanka. Noriu Europos

Eugenijus Ališanka. Prarasto pavasario beieškant
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Dar sovietų okupacijos laikais Lietuvoje buvo kilęs nemenkas susidomėjimas Rytų filosofijomis. Ir tikrai ne todėl, kad Lietuva būtų priklausiusi Rytų pasauliui. Vienas lietuvių filosofas dar tarpukaryje plėtojo Lietuvos, kaip Rytų ir Vakarų kultūrų sintezės, koncepciją. Rytų civilizacijoje jis matė dvasios, intuicijos ir tikėjimo persvarą, o Vakarų – technikos, racionalizmo ir organizacijos. Domėjausi Rytų kultūromis ir aš, bet niekada neabejojau, kad priklausome Vakarų civilizacijai. Ko norėjau tada? Ex oriente lux? Ko noriu dabar stebėdamas špengleriškąjį Vakarų saulėlydį?

Budizme viena iš pamatinių tiesų teigia, kad kančia kyla iš troškimais grįstų lūkesčių ir iš mūsų prisirišimo prie pačių troškimų. Jaunystėje mokiausi neprisirišti, bet nelabai sekėsi – norėjau ir pripažinimo, ir gražesnių daiktų, ir dar daug ko. Dabar jau lyg ir geriau pavyksta, atsiranda vis daugiau dalykų, kurių nenoriu. Beje, šią budizmo tiesą mūsuose kiek modifikuotai perteikia visiems puikiai žinomas posakis: „Gerais norais kelias į pragarą grįstas.“ Ko norėjo Angela Merkel su Emmanueliu Macronu, siūlydami susitikti akis į akį su Putinu? Gero, tik gero, gražesnės ateities Europai. Ko norėjo A. Merkel, prieš keletą metų ištarusi žodžius „visus priimsime“? Gero, tik gero pabėgėliams. Ko norėjo Lenkija, Vengrija ir Čekija, atsisakydamos priimti pabėgėlius? Gero, tik gero, ramesnio gyvenimo savo piliečiams. Ko noriu aš? Gero, tik gero, noriu Europos.

Noriu, kad Europos neištiktų Romos imperijos likimas: jos neišgelbėjo nei tobula teisinė sistema, nei puiki susisiekimo struktūra, nei akvedukai. Bent jau kad neatsidurtų situacijoje, kurioje atsidūrė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XVIII amžiuje: Seime kiekvienas bajoras turėjo veto teisę, tad tapo neįmanoma priimti valstybei svarbių sprendimų, šioji ėmė irti, kol galiausiai ją pasidalijo ne tokios demokratiškos šalys. Taigi, manyčiau, Europos Sąjungoje neturėtų likti veto teisės, kuri šiandien Europą daro vis labiau neįgalią.

Noriu, kad Europa aiškiau suvoktų grėsmes, kylančias tiek iš išorės, tiek viduje. „Brexitas“ parodė, kad Sąjunga gana trapi. Migrantų integracijos programos vis aiškiau patiria fiasko. Dauguma kylančių problemų neretai sušluojamos po politinio korektiškumo kilimu. Savo ruožtu nutylimos ar nesprendžiamos problemos lemia radikalių jėgų stiprėjimą, pakanka prisiminti demokratijos širdį Prancūziją ir garsiąją Marine Le Pen. Rytuose, deja, ne tik saulė teka, ten stiprėja autoritarinės valstybės ir diktatūros, keliančios pavojų ir Europai, tačiau šioji pernelyg dažnai ekonominę naudą kelia aukščiau už vertybes. Kadaise, žvelgiant pro geležinę uždangą, man atrodė, kad Europa yra ta pasaulio dalis, kurioje, kaip sakė Aristotelis, tiesa brangesnė už draugą, dabar tuo vis labiau abejoju. Lietuviai turi tokį posakį: „Neik su velniu obuoliauti.“ Europa pernelyg dažnai obuoliauja su Rusija ar Kinija, ko verti vien „Nord stream 2“ ar Europos Sąjungos sutartis su Kinija, kurioje milijonas uigūrų kali koncentracijos stovyklose.

Noriu iš Europos politikų girdėti ne tik aptakų, nieko nepasakantį daugiažodžiavimą, ne tik tokias frazes kaip „reiškiame susirūpinimą“, bet ir aiškiai artikuliuotą kalbą, vertą Sokrato, Platono ar Homero. Noriu Europos.

Kita vertus, kai pagalvoju, noriu gerokai mažiau. O kai dar ilgiau pagalvoju, suprantu, kad nieko nenoriu. Šiaip ar taip, visi norai ir troškimai sukelia prisirišimą, vedantį į kančią. O kai ilgai ilgai galvoju, suvokiu, kad aš ir esu Europa, kad viskas vyksta manyje. Kai užmerksiu akis, mano Europos nebeliks. 

P. S. Taip ketinau kalbėti Vokietijoje liepą vykusiame literatūros forume „Europos norų abėcėlė“, deja, dėl įvairių priežasčių šis norų rinkinėlis nei rašytojų, nei klausytojų nepasiekė. Man net susidarė įspūdis, jog rengėjai nelabai ir norėjo, kad pasiektų. Vietoj dalyvių parengtų tekstų nuskambėjo ekspromtiniai palinkėjimai senstančiai Europai, primenantys garsiuosius pageidavimų koncertus, kuriuose linkima sveikatos garbaus amžiaus senjorams. Ir tik labai gražiais žodžiais – pageidautina – eiliuotais.

Ryte prieš renginį netoli viešbučio aptikau pievoje išpjautą labirintą. Susigundžiau pasiekti vidury lauko aiškiai matomą, beveik ranka pasiekiamą keistą vežimėlį ir leidausi į labirintą. Užtruko daug ilgiau, nei tikėjausi, sukinėjausi ir klaidžiojau, kol gerokai sukaitęs vis dėlto pasiekiau tikslą, paliečiau ranka tą mechaninį Minotaurą. Europa kaip tas vežimėlis, pagalvojau sėdėdamas Šternbergo pilies menėje, kur vyko forumas. Tarsi savaime suprantamas, aiškus daiktas, o kai mėgini prisikasti prie jo esmės, atsiduri labirinte. Forumas tai patvirtino. Net rašytojai švebeldžiuoja pirmąsias abėcėlės raides.

Beje, renginio moderatorius Niko Bloitge prisipažino irgi bandęs įveikti labirintą, tačiau pritrūko kantrybės, tad nuklampojo tiesiai per aukštą žolę. Ką gi, taip irgi galima spręsti Europos ir ne tik jos klausimus, pagalvojau post factum. Daugelis gerų minčių, kaip žinia, ateina post factum.

Draugai