Eugenijus Ališanka. Paimsim arklą, knygą, lyrą

 Eugenijus Ališanka

 

Pastebėjau, kad paėmęs į rankas net ir kultūriškai menkesnį įrankį, pavyzdžiui, žolės žirkles ar rankinį pjūklą, tampu pavojingas mane supančiam pasauliui. Kitaip sakant, kyla neišvengiamas noras jį pagražinti. Štai ir anądien po Joninių ėmiau dairytis po sodybą, o pirmiausia užkliuvo jau nežinia kurį dešimtmetį skaičiuojantis ąžuolas. Nusprendžiau apipjaustyti apatines šakas, kad erdvė po medžiu šiek tiek išsiplėstų, labiau išryškėtų po juo augančio putino kontūrai, o sėdint verandoje atsivertų platesnis vaizdas. Tačiau netrukus paskendau dvejonėse. Platesnis vaizdas atsivers, tačiau iš verandos nesimatys ąžuolo šakų, be to, akį labiau badys išryškėję svetimkūniai elektros stulpai; putino kontūrai išryškės, tačiau dings Amazonės džiungles primenantis medžių lajų intymumas. Kaip tas mokytas Puškino katinas ėmiau sukti ratus aplinkui ąžuolą ir galiausiai nusprendžiau rinktis kompromisą – nupjauti tik porą šakų. Tačiau vos pasilypėjau ant kopėčių, ir virš galvos ėmė piktai zuiti širšuolai, kažin kodėl netikėtai man priminę judėjimą „Gelbėkime Vilniaus medžius“. Nepaisydamas protestų savo dalinį sumanymą įgyvendinau, bet vis tiek likau nepatenkintas. Dar ilgai vaikščiojau po sodybą ieškodamas aukų, kliuvo ir tam putinui, ir net niekuo dėtoms obelims.

O kuo viskas baigtųsi, jeigu į rankas paimčiau arklą? O jeigu knygą – tai kokią? Senąjį Testamentą, Koraną, „Kapitalą“, „Mein Kampf“ ar Knausgårdo „Mano kova“, kuri, beje, iki šiol guli prie lovos? Kaip tada išgražinčiau pasaulį?

Kita vertus, esu tik dulkė su pjūklu, geriausiu atveju žiedadulkė su žirklėmis, pasaulis gražėja ir be mano pastangų. Merai sėkmingai darbuojasi elektriniais pjūklais ir trinkelizuoja valdas atverdami platesnes vaizdo perspektyvas, iš mokesčių mokėtojų kišenių byra smėliukas, ant kurio vartosi laimingi, beveik intymiai liesdamiesi kaip ąžuolo ir putino šakos civitas mundi piliečiai. Toje rojaus oazėje pasigendu tik vieno dalyko – norėtųsi ten matyti daugiau veidų (ir kūnų) iš įžymybių žurnalų, daugiau manekenų ir manekenių, kurie puoštų miestą ir sutrauktų neabejotinai gausesnį lankytojų srautą iš viso margo pasaulio negu bet kokie paminklai bet kokioms kovoms.

Miestai miestais, bet mane labiausiai žavi kultūros daržo ravėjimas ir karpymas, vykstantis pasauliniu mastu. Nostalgiškas retrogradas Houmeris iš „Simpsonų“ yra pareiškęs, kad praeitis tobula, tik bėda ta, kad ji atvedė į dabartį. Ačiū kai kurioms knygoms, ne visi taip galvoja, tiesą sakant, galvoja netgi visiškai priešingai. Ten, toje praeityje, aptinkama pernelyg daug negražių dalykų, kuriuos reikėtų iškarpyti, apipjaustyti, išravėti. Tad paklusdami ne itin masiškų masių skoniams kultūros operatoriai griebiasi ginklų, norėjau pasakyti – kauptukų ir žirklių.

Štai sužinau, kad „HBO Max“ laikinai pašalina legendinį filmą „Vėjo nublokšti“ iš transliuojamųjų sąrašo, kad šią pernelyg vergiją romantizuojančią 1939 m. juostą galėtų įvilkti į istorinį kontekstą (?). Per pasaulį nusirita paminklų istoriniams veikėjams, kurių CV ne visai dera su šiuolaikinio politinio korektiškumo nuostatomis, griovimo ir niekinimo vajus. Vis daugiau kūrinių su baime laukia cenzorių intervencijos ir nuosprendžio. Štai naujausia man, „Simpsonų“ gerbėjui, žinia – jų kūrėjai praneša, kad nebaltaodžiai personažai daugiau nebebus įgarsinami baltaodžių aktorių. Laukiu nesulaukiu, kada ši puiki mintis ras dirvą Marijos žemėje, kai Holivudo filmams įgarsinti reikės natūralizuoti dešimtis juodaodžių (atsiprašau, afroamerikiečių, bet gal užteks ir afrikiečių), o Bolivudo produkcijai ieškosime indų, kurie dėl studentų mainų atsidurs lietuviškuose universitetuose.Vis dėlto mano sulaukėjusios pasąmonės pakraščiuose kirba mintis, kad visa tai jau kažkur girdėta. Na taip, istorijos perrašymas nėra naujas dalykas. Pirmiausia į galvą šauna Putinas, neseniai tapęs svarbaus istorijos veikalo autoriumi, nors istorijos revizija užsiimantis jau ne vieną dešimtmetį. Primena ir dar kai ką. Ogi ISIS. Islamo kariai-žemdirbiai bandė išravėti daržus iš esmės, išpurenti žemę naujiems daigams. Juk išties Palmyros šventyklos, paminklai, tiesą sakant, ir žmonės ne visai atitiko šviesios islamo ateities viziją. „Islamo valstybės“ kūrėjai buvo skaitę bent jau vieną knygą, tačiau kaip ją suprato – jau kitas reikalas. Šiaip ar taip, norėjo gražesnio pasaulio. Regis, ir tebenori. Tik, man atrodo, juos kankina mažiau abejonių, kurią šaką reikia kirsti.

O jeigu į rankas paimčiau lyrą? Ach, tada...