Gintarė Macenytė. Savo malonumui

× Gintarė Macenytė

 

Agnės Papievytės nuotrauka

Agnės Papievytės nuotrauka

 

Kas dvi savaites kepu rūgštaus raugo duoną. Kelias dienas maitinu raugą vandeniu ir miltais. Dieną prieš kepimą nieko neplanuoju: gramo tikslumu pasvertą tešlą pusdienį lankstau kone kas valandą, o prieš pat miegą formuoju kepalą ir dedu jį į šaldytuvą, kad toliau fermentuotųsi. Kepimo dieną keliuosi anksti ir valandą kaitinu orkaitę iki aukščiausios temperatūros. Kepu 35 minutes, tada nuimu kepimo indo dangtį ir palieku orkaitėje dar 15 minučių. Traukdama duoną iš orkaitės kone kaskart nusideginu rankas – tai irgi proceso dalis. 

Skamba meditatyviai, lyg tikras hobis. Bet taip nėra. Savo duoną kepu, nes tokią valgyti sveikiau ir skaniau. Procesu nesidžiaugiu – nervina miltuota virtuvė, minkydama tešlą nesiilsiu ir duonai nepavykus, t. y. nepakilus taip, kaip pakyla profesionaliems kepėjams, liūdžiu. Prie kepančiųjų prisijungiau, kaip ir daugelis, ieškodama pandeminio hobio, tačiau radau dar vieną užduotį, kurios neatlikusi graužiuosi. 

Hobiu žodynai vadina (reguliarią) veiklą, kurios tikslas – malonumas. Bet dėl malonumo ir aš, ir visuomenė turi rimtų problemų. Malonumas skamba beveik nešvankiai. Patirti jį kasdien nesisvaiginant, kaip sakoma, yra ką veikti. Pirmiausia reikia prisijaukinti pačią malonumo idėją, o prieš tai pasirinkti savo pusę. Tarp hobių vyksta slapta kova: hobiai kaip pasipriešinimas kapitalizmui stoja prieš hobius kaip rekreacinę veiklą, padedančią didinti produktyvumą. Apie pirmąją pusę, t. y. malonų laisvalaikį kaip radikalaus antikapitalistinio neproduktyvumo laiką rašo Oliveris Burkemanas knygoje „Four Thousand Weeks“ („Keturi tūkstančiai savaičių. Kaip mirtingiesiems valdyti laiką“) ir Jenny Odell neformalioje dėmesio ekonomikos studijoje „How to Do Nothing“ („Kaip nieko neveikti“). Šios idėjos priešininkus – pomėgius dėl įkraunamų jėgų efektyvesniam darbui – palaiko didelis būrys organizacinių psichologų, įrodymus skelbiančių „Nature“ ir panašiuose leidiniuose. 

Ši priešprieša liudija prabangą, kurios dar neseniai nebuvo. Prieš 20 metų augdama Žemaitijoje nepažinojau daug suaugusiųjų, kurie turėtų hobių. Net paprastas poilsis mano šeimoje buvo tabu, nes po darbo darbe visuomet laukdavo darbai namuose ir darže. Tai, ką dabar laikome hobiu – žvejyba, irgi tik neseniai atsiskyrė nuo gėrimo, kuris daugeliui lietuvių gal ir reguliarus kaip hobis, bet atneša tik iškrypusį malonumą. 

Matyt, užgrūdinta nuolatinio tėvų darbo, hobio (veik­los tik dėl savo malonumo) neturiu nė vieno. Kai rašau, esu tarsi užsakovė, slapta galvojanti, kad kiekvienu žodžiu kloju karjerą. Kai skaitau, einu į kiną ar muziejų, ieškau įkvėpimo ir renku informaciją ateities darbams. Kai sportuoju, taisau laikyseną ir, nemeluosiu, metu svorį. Nuo mokyklos laikų nebepiešiu, nes bijau, kad nebepavyks. 

Pradedu suprasti, kad epikūriškumo gyvenime reikia. Ne, aš ne apie perdegimą ir jo pamokas. Savo malonumo paieškas pradėjau ne todėl, kad pavargau dirbti, bet todėl, kad užsimaniau gyventi. Kai po išblukusios žiemos bandžiau apibendrinti praėjusius metus, beveik nieko neprisiminiau – gyvenau lyg iš visų jėgų stumdama save į priekį. Prisiminimų paveikslas, kurį paprastai dėlioju iš skausmo ir džiaugsmo, buvo keistai tuščias tose vietose, kur neskaudėjo. Tada ir supratau, kad turbūt atėjo laikas mokytis malonumo.

Bet ištiko klasikinė „daug žinosi, greit pasensi“ situa­cija. Pakliuvau į spąstus, kuriuos man paspendė „How to Do Nothing“ aptartos idėjos. Pavyzdžiui, kad gamtos stebėjimas gali padėti susigrąžinti dėmesį, kurį iš manęs vagia ekranai, ir taip priešintis sistemai. Dabar tyrinėdama pušies spyglių išsidėstymo simetriją vis prisimenu, kad reikia paploti sau per petį – juk čia pasipriešinimo veiksmas. 

Kaip man rasti malonumą, kai visur, kur ieškau, randu ideologinę kovą?! Bandysiu iš naujo – į rankas imsiu romaną ir iš visų jėgų stengsiuosi nekonspektuoti, nesitikėti, kad pailsėjusi būsiu produktyvesnė ir nesidžiaugti, kad kovoju prieš kapitalizmą. Tik pirmiau pasidarysiu kavos. 

Kol verdu kavą, žiūriu pro tėvų virtuvės langą. Matau kaimyną, kuris nuo pusryčių – jau keturias valandas – kieme leidžia laiką su savo dekoratyviniais karveliais. Užvertęs galvą į dangų, jis vis keičia savo koordinates balandinės atžvilgiu. Šiandien jo užduotis – grožėtis karveliais ir kartkartėmis juos pabaidyti. Tikiuosi, karvelius jis augina ne kvailoms vestuvių nuotraukoms, o visiškai beprasmiškai, savo malonumui.

 

Gintarė Macenytė – savamokslė duonos kepėja ir komunikacijos konsultantė.