× Marijus Gailius

 

Marijos Gailienės nuotrauka 

Prieš kelis mėnesius Seimo registre paskelbtas naujasis Kalbos įstatymo projektas. Perskaitę įstatymą savo nuomonę susidarė. Kiek keblesnis atvejis, kad ne vienas projektą komentuoja it jo neskaitę. Arba perskaitę savaip: ne kas parašyta, o kaip atrodo per storus ideologinius akinius.

Vieni gąsdina: „Mes šitokiu būdu nuvalstybiname Lietuvą.“ Kiti šiurpina, kad projektas antikonstitucinis ir „iš esmės prokremliškas“. Šiuos savo potekste artimus komentarus išsakė du skirtingi mokslininkai humanitarai, kurie pagal pažiūras atstovauja skirtingiems ideologiniams poliams ir, akivaizdu, turi lakią vaizduotę.

Kovo 15 d. Seimo spaudos konferencijoje dalyviams aiškinant, kad parlamento „liberalioji dauguma“ naujuoju įstatymu atseit kėsinasi įteisinti daugiakalbystę, Seimo narys, aisčių paveldo tyrinėtojas Eugenijus Jovaiša apokaliptinėmis natomis nuspalvino nuostatą konkrečiai šiuo įstatymu nebereguliuoti asmenvardžių rašybos: „Nieko nebebus. Tos racionalios, logiškos ir itin modernios lietuvių kalbos užrašymo sistemos nebeliks.“ Ir nesvarbu, kad asmenvardžių rašybos tvarką aiškina kitas įstatymas.

Tokios grėsmės regimybę dar anksčiau, vasario 28 d., paskelbė Lietuvių kalbos institutas, 10 tariamų įstatymo trūkumų sąrašą nurodęs, esą projektu „neapimamos svarbios valstybinės kalbos vartojimo sritys, pavyzdžiui, nėra straipsnio, skirto asmenvardžių vartosenai Lietuvos gyventojų asmens dokumentuose“. 

Mokslininkų ekspertizė suteikė riebaus peno kraštutinės dešinės sąmokslo teorijoms skleistis. Bet nesnaudė ir kita ideologinė barikada: garsiausia kalbos dereguliavimo šalininkė, lingvistė Loreta Vaicekauskienė paskelbė komentarą „Valstybinės kalbos įstatymas – antikonstitucinis, nepramiegokim“ (LRT, 2023-04-03), į kurį ir žvilgtelėkime atidžiau.

Mokslininkė projekte įžvelgia prievolę „vartoti ne tiesiog lietuvių kalbą, bet lietuvių kalbą pagal „įgaliotų kalbos institucijų“ nurodymus“. Suprask, lietuvių kalbos vartotojus persekios valstybės represinės struktūros. Kadangi autorė komentare nenurodo tikslios nuostatos, darau prielaidą, kad ji referuoja į 18 projekto straipsnį: „Lietuvių kalbos priežiūrą ir apsaugą atlieka, taip pat lietuvių kalbos politiką kuria ir rūpinasi jos įgyvendinimu įgaliota valstybės institucija.“ Kaip suprantu, tekstu aiškinama įstatyme įvardytų atvejų priežiūra (pvz., raštvedybos, afišų, žiniasklaidos), o ne buitinės kalbos. Matyt, straipsnį vertėtų patikslinti, kad nebūtų̃ dalykų neprisigalvotų nei atsitiktiniai kalbos vartotojai, nei juolab mokslininkai.

Kiti L. Vaicekauskienės pastebėjimai pasirodė artimi dezinformacijai, visuomenės klaidinimui. Autorės teigimu, projekte „nurodoma, kokiomis sąlygomis rašytojai gali patys rinktis kalbos formas“. Iš tikrųjų apie tai nieko nesakoma: įstatymas nenurodinės, kokiomis kalbos formomis galės ar turės rašyti rašytojai. Įstatymas tvirtina priešingai nustatydamas, kad kalbos taisyklingumo ir funkcionalumo reikalavimai netaikomi „literatūros ir meno kūrinių kalbai, kai bend­rinės lietuvių kalbos normų nesilaikoma dėl meninės raiškos“. Žinoma, jeigu pilietis, kuris dar yra ir rašytojas, pageidautų transliuoti laidą arba iškabinti viešąjį užrašą, turbūt natūralu, kad ir reguliavimas būtų taikomas atitinkamas (įstatymas, kaip siūlo autoriai, šį bei tą vis dėlto reguliuoja).

Mokslininkė toliau teigia, kad projekte „mokyk­loms nurodoma prievolė vykdyti ugdymo programas“. Ne, nenurodoma, o vien konstatuojamas faktas, kad mokyklose ugdymo procesas organizuojamas pagal programas, tiesiog taip yra: „Visos bendrojo ugdymo mokyklos užtikrina lietuvių kalbos mokymą pagal švietimo ir mokslo ministro patvirtintas bendrojo ugdymo programas.“ Galbūt kada nors mokiniai mokysis ne pagal programas, o pagal mokyklos tarybos nutarimus ar tėvų pageidavimus, bet kol kas mokytojai ir ugdytiniai remiasi programomis. Ko gero, tai racionalu, kol švietimo reformatoriai nesugalvojo kitaip.

Manipuliatyvų ir toli nuo mokslinės analizės bloškiantį įspūdį sudaro L. Vaicekauskienės karti nuosta­ba, kad Valstybinės kalbos įstatymą ketinama paskelbti konstituciniu: „Ankstesnės įstatymo versijos tokio statuso neturėjo. Aš čia įžvelgčiau lietuvių kalbos tvarkytojų desperaciją išlaikyti galią.“ Vis dėlto šiuo atveju nėra jokios klastos ir nėra ko įžvelgti – nebent tai, kad vėl dėl visko kaltas Andrius Kubilius. Teisėkūros raidė nurodo Kalbos įstatymą priimti kaip konstitucinį, nes tokį jo rangą numato Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinis įstatymas, priimtas 2012 m. kovo 15 d. dar anos dešiniųjų daugumos. Vadinasi, pageidaujant tvarkyti Kalbos įstatymą žemesniu lygiu reikia keisti ir aną. Konstituciniai įstatymai yra aukštesnės prabos, juos sunkiau priimti ir taisyti, bet, jeigu labai nori, viskas įmanoma. Tiesa, Seime įprastai sunkiai kelią skinasi iniciatyvos atšaukti anksčiau priimtus apribojimus.

Įstatymą minkyti pagal savo pažiūras nemoksliška, dar blogiau – įstatymo išvis neperskaityti, ypač jeigu apie jį rengi viešą turinį ir informuoji visuomenę. Vos pašiurpinus skaitytojus iš liberatarinės stovyklos, LRT radijo žurnalistas Virginijus Savukynas pasidalino žinia iš kito galo: „Viešoji informacija gali būti skelbiama ne valstybine kalba, aptarnauti irgi galima ne valstybine kalba“ („Aktualijų studija“, 2023-04-05). Laidos pašnekovei, įstatymo projekto autorei, beliko paneigti netikslumą.

Pačiame įstatyme įrašyta priešingai, negu tarė vedėjas. Ko gero, tai vienas rimčiausių siūlomų reguliavimo pokyčių, nes reikalautų „Bolt“ dirbančius kitataučius laužyti liežuvį lietuviškai, kaip ir „Maximoje“ dirbančius ukrainiečius: „Juridiniai ir fiziniai asmenys, Lietuvos Respublikoje parduodantys prekes ir (arba) teikiantys paslau­gas, užtikrina vartotojų aptarnavimą lietuvių kalba.“ Pagal galiojantį senąjį įstatymą, aptarnavimo lietuviškai reikalavimas yra gerokai siauresnis.

Kita vertus, reikalavimas viešąją informaciją skelbti tik lietuviškai iš tikrųjų būtų švelninimas ir štai „Euroviziją“ galėtume žiūrėti kad ir rumuniškai, nes privaloma nuostata garsinę ar audiovizualinę informaciją transliuoti lietuvių kalba arba išverstą į lietuvių kalbą būtų „netaikoma proginėms, muzikinėms, retransliuojamoms užsienio valstybių radijo ir (ar) televizijos programoms ar atskiroms programoms, taip pat specialiosioms radijo ir televizijos programoms“. Bet taip ir reikėtų sakyti laidose ar spaudos konferencijose.

Šie keli rinktiniai liapsusai viešumoje, manyčiau, yra didesnių dėsningumų požymis. Ar kalbą reguliuosime daugiau, ar mažiau, mane mažai jaudina, kalbėsiu, kaip manysiu esant tinkama, o kalbėti kol kas tikrai niekas nesiruošia drausti – nei šiuo įstatymu, nei kuriuo kitu. Mane šiuo atveju domina, kaip informaciniame lauke veikia ir sklinda klaidingos interpretacijos. 

Pasirodo, klaidinimas nuvilnija plačiai. Minėtu L. Vaicekauskienės komentaru feisbuke pasidalijo rašytojas Rimantas Kmita ir – nesuprasi, rimtai ar juokaudamas – pakomentavo: „...bus tuoj įstatyms, kuriame bus nurodyta, kokiomis sąlygomis rašytojai gali patys rinktis kalbos formas. Visai įmanoms variants, ka tų sąlygų neatitiksiu.“ Absoliučiai visi komentatoriai į šiauliška tarmike pateiktą žinią sureagavo juokais. Kadangi nuoširdžiai nesuprantu feisbuko retorinių ir etiketo vingrybių, lieka daryti dvi išvadas: a) mintis apie artėjantį rašytojų kalbos reguliavimą sėkmingai padauginta; b) niekas gresiančios cenzūros nevertina rimtai. Prozininko auditorijoje vienintelis poetas Tomas S. Butkus sureagavo su rūpesčiu: „Na, čia tipo bajeris, bet reikalas rimtas.“

Tad rimtas Valstybinės kalbos konstitucinis įstatymo projektas ar nelabai? Mano, ne teisininko, vis dėlto įstatymą skaičiusio supratimu, siūlomas projektas atlaisvina nemažai oficialių kalbos vartojimų situacijų, kita vertus, galimai padaugina specifinių priežiūros atvejų, tai yra biurokratijos. Liberalesnio reguliavimo iniciatyvą Lietuvių kalbos institutas įvertino neigiamai: „neapimamos svarbios valstybinės kalbos vartojimo sritys, (...) stinga atsakingo požiūrio į bendrinės lietuvių kalbos kokybės (taisyklingumo ir funkcionalumo) užtikrinimą, (...) panaikintas visas dabar galiojančiame įstatyme esantis skyrius „Atsakomybė ir kontrolė“.

Tikra teisybė: projekte nebesiūlomos persekiojimo ir prievartos nuostatos, Valstybinė kalbos inspekcija nė nebeminima (nors VLKK lieka). Jeigu tavęs nėra svarbiausiame kalbos įstatyme – gal išvis nė nereikia? Išlaikyti 3 aktyviai kalbos politiką formuojančias institucijas valstybei per didelė prabanga, kad ir kokia mūsų kalba būtų vertinga, archajiška, saugotina. Jeigu įstatymas sudarytų sąlygas likviduoti inspekciją, ar tai būtų tas laimėjimas, dėl kurio tiek iečių sulaužė libertarinė kalbos dereguliavimo stovykla? Jeigu naujojo įstatymo redakcija, neskaitant griežtesnio lietuvių kalbos reikalavimo aptarnaujant, yra liberalesnė, kosmopolitiškesnė nei iki šiol, ko tada verkiam ir dejuojame?

Galų gale, negi kas nors tikrai mano, kad priėmus naująją įstatymo redakciją kas nors iš esmės keisis? Nei kas įstatymais numalšins kalbos anglėjimą, nei sutrukdys į visuomenę įsiliejusiems ukrainiečiams kalbėti gimtąja kalba – nebent apsunkins jų integravimo(si) galimybes... Ir visi  toliau per ašaras sau juoksimės, kai institucijų inspektoriai, radę ir pritaikę griežtą straipsnį, biurokratijos volu pervažiuoja per kūrybiškus verslo rinkodaros sprendimus, kaip „sviestas sviestuotas“ arba „atsikeli ir varai“.

 

Marijus Gailius – rašytojas, literatūros apžvalgininkas, ekoaktyvistas.