Aurelija Auškalnytė. Iš emocinio raštingumo pagrindų

Aurelija Auškalnytė. Vienplaukiai internete
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Lietuvos visuomenės emocinis raštingumas pasiekė aukštesnį lygį. Kadaise emocijos menkai kam rūpėjo, dabar jų reikšmė imama pripažinti. Štai sakoma: „Žmonės yra pikti ir nusivylę, todėl turime juos išklausyti.“ Įdomu, kad dažniausiai tokios frazės suskamba tuomet, kai minia ne šiaip sau pyksta, o reiškia agresiją. Pastaruoju metu kalbama apie judėjimų, tokių kaip šeimos maršas, dalyvių pyktį. Neteko girdėti, kad LGBTQ+ bendruomenės nariai yra įniršę dėl nuolatinių jų teisių nepaisymo, todėl reikia juos išklausyti. Tokio įniršio nesimatė ir neseniai įvykusiose eitynėse Kaune – bent jau pačių eitynių dalyvių veiduose. Kitas pavyzdys – kai pyksta žmonės su intelekto ar psichosocialine negalia, pyktis paprastai susiejamas su mistine jų „liga“, nesakoma, kad jie turi teisę pykti, nes nuolat susiduria su nepagarba. Kai kokioje socialinės globos ar gydymo įstaigoje išaiškėja fizinių suvaržymų ar net įkalinimo atvejai – klausiama, o kaip kitaip sutramdyti agresyvų žmogų? Analogiškai mig­rantų pyktis priskiriamas svetimos kultūros išraiškai, taigi yra nelegalus ir pavojingas, reikalingas sutramdyti. Moterys, ginančios savo teises dažnai vadinamos piktomis bobomis – jų emocinė išraiška esą sumenkina argumentus. Mėgstama sakyti, kad tai išduoda jų asmenines problemas, o ne neteisybę visuomenėje.

Norėdami suprasti, kas šiose situacijose ne taip, norom nenorom emocinio raštingumo link turime žengti dar vieną žingsnį. Pirmiausia suprati, kad agresija, skirtingai nei pyktis, nėra emocija. Tai elgesys. Jų suplakimas į viena pavojingas, mat emocijų prasmė visai kitokia nei elgesio. Emocijos nebūna blogos ir geros, nebent – malonios ir nemalonios. Jos visada perduoda informaciją, kurią reikia išgirsti. Konkrečiai pyktis gali transliuoti nepatenkintus lūkesčius (tiek savo, tiek kitų), peržengtas ribas ir pan. Jis suteikia energijos ginti save. Kita vertus, elgesys būna nepriimtinas ar netgi blogas. Jį galime įsivaizduoti kaip instrumentą ar įrankį įvairiems tikslams pasiekti. Tam tikrais atvejais agresija šaltai ir apgalvotai ištraukiama iš įrankių dėžutės, kitais jos griebiamasi it paskutinio šiaudo beviltiškoje situacijoje. Agresiją linkstama naudoti su galia susijusiose situacijose – norint išlaikyti galią ar kompensuoti jos neturėjimą.

Panagrinėkime paprastą pavyzdį, galbūt jis padės suprasti skirtumą tarp emocijų ir elgesio. Jei vaikui prie stalo ėmus mėtyti lėkštes, duosite mėgstamų saldainių ar pagaliau skirsime šiek tiek dėmesio – jis supras, kad toks elgesys yra puikus būdas gauti tai, ko nori. Beje, pyktis nėra vienintelė emocija, besislepianti po agresija. Galbūt vaiką apėmė pavydas, liūdesys, vienišumas, nuobodulys, pasibjaurėjimas. Kuo tiksliau suprasime, kokia tai emocija, tuo geriau galėsime atliepti vaiko poreikius. Jei jam liūdna ir vieniša – apkabinti ar kitaip išreikšti šilumą. Jei jaučia šleikštulį daržovėms – po truputėlį pratinti, nes daržovės sveika. Jei pikta, kad turi eiti į mokyklą, – pasiguosti, kad ir mums kartais pikta, kai reikia eiti į darbą. Bet kokiu atveju stengsimės suprasti vaiko emocijas ir reaguoti į jas kaip į geras ir tinkamas. O jei, atvirkščiai, ignoruosime emocijas – jos niekur nedings, tik virs sudėtinga raizgalyne, kurioje be galo sunku suprasti, ką jauti ir ko išties nori. Tačiau emocijos nėra įsakymai, o lėkščių mėtymas yra elgesys, kurio nereikia besąlygiškai priimti. Geriau kaip tik paskatinti tinkamesnį elgesį poreikiams reikšti ir šiukštu nepulti gėdinti vaiko, esą viskas, ką jis daro, – netinkama. Tiesa, atsakyti, kas yra tas tinkamas elgesys ar kokiomis vertybėmis mes vadovausimės – jau kito kalibro užduotis, gerokai peržengianti individo psichologijos ribas.

Įsišėlusią minią mokyti emocinio raštingumo greičiausiai šiek tiek per vėlu, nors ir norėtųsi, kad geriau atpažintume bent keletą svarbiausių jausmų, juos priimtume ir spręstume tikrąsias problemas, dėl kurių dega krūtinės. Tačiau tegul nusigraužia nagus visi pastaruosius 20 metų formavę švietimo sistemą. O ir dėstyti savo protingas interpretacijas, ką išties jaučia nešantieji Vyčius ir koks ekonominis nesaugumas slypi už išsiliejimo ant mažumų grupių – taip pat nebūtų labai pagarbu. Tačiau ką man daryti su savo baime, pykčiu ir bejėgiškumu? Gal šiek tiek atsipūsti ir prisijungti prie patogiai įsitaisiusiųjų Vilniuje, Paupio rajone, kurie vis kviečia – „ne maištauti, o maistauti“? Ar turiu teisę atsitraukti nuo naujienų ir ramiai mostaguoti kojomis ant sudedamos kėdutės prie ežero, kai planeta svyla, kai migrantai įstrigę tarp dviejų sienų, kai socialinėje medijoje artimieji menkina vieni kitus? Mano atsakymas – taip, galiu prisėsti ir atsukti veidą į saulę ir vėją, tačiau tai ne tas pats, kas likti sėdėti ant sulankstomos kėdutės pernelyg ilgai.

Draugai