Asmeninio archyvo nuotr.

 

„Books by people“ („žmonių sukurtos knygos“) – tokį ant­spaudą pirmą kartą ant leidinio uždėjo nedidelės britų leidyklos „Galley Beggar“ redakcija. Antspaudo vizualas – nykščio odos rievės, simbolizuojančios žmogaus individualybę, tapatybę, autentiką. Toks ženklas pasirodė būtent tuo metu, kai į literatūros industriją atėjo nepasitikėjimas.

Šį nepasitikėjimą bandoma išsklaidyti duriant tiesiai į problemos širdį, t. y. į žmonių sąžinę, pačių autorių reikalaujant atvirai pranešti, ar naudojo dirbtinio intelekto įrankius, ir jei taip – kaip juos naudojo. Žinant tamsiąją mūsų prigimties pusę, tam tikrais skaitmeniniais įrankiais bus tikrinama, ar apklausiamieji autoriai nemelavo.

Ko gero, kai kas norėtų atsukti laiką atgal ir neleisti skait­meninei inovacijai skverbtis į literatūros pasaulį. Tarsi tai būtų istorinė klaida. Vis dėlto dalis leidėjų naudojasi dirbtinio intelekto „AI-thors“, užuot skatinę ir rėmę žmones, „authors“. Ypač neįmanoma kontroliuoti asmenų, užsiimančių savilaida, o tokių per pastaruosius kelis dešimtmečius smarkiai padaugėjo. Vis sunkiau užsiimti vartų saugojimu, suteikiant ar atimant teisę būti perkamam ir skaitomam. O ką daryti su kitais leidybos aspektais? Prieš keletą metų prasidėjus diskusijoms apie dirbtinį intelektą, vis girdėdavau klausimą – kaip bus su autorių teisėmis? Mirusiems autoriams neaktualu, bet gyvieji įpratę gauti atlygį už intelektinį darbą. Dabar ir šitai suvaldyti vis sunkiau.

Kaip literatūros kūrėjai ir kūrybinio rašymo dėstytojai, man įdomesni kiti, ne tik teisiniai klausimai. Tie, kurie kyla iš konceptualaus kūrybos proceso ir rezultatų apibrėžimo, jų suvokimo. Nuo pat Gutenbergo spausdinimo staklių išradimo (tai įvyko maždaug prieš 600 metų) literatūra nebuvo patyrusi tokio šoko, kokį patiria mūsų dienomis. Rašomosios mašinėlės ir kompiuterio, kuris rašytojams dažniausiai tėra „rašomoji mašinėlė su monitoriumi“, įdarbinimas taip nesukrėtė – tik išlaisvino ir paskatino daugiau žmonių užsiimti kūryba.

Šiandien sakoma, kad dirbtinis intelektas ruošiasi kurti už mus tekstus. Jau ir kuria, jau leidžiamos knygos, ant kurių viršelių – fiziniame pasaulyje neegzistuojančių autorių vardai. Norėčiau pamatyti filosofo Jeano Baudrillard’o veidą, šiandien jam atsivertus simuliakrinį romaną. Nebegalime pasitikėti ne tik žinių tikrumu, bet net pačiu žinojimu, ar tai išties žinios. Ar skaitome poeziją – žmogaus jausmų perteikimą poetinės kalbos priemonėmis? Kas yra poezija, kas yra žmogus, ar žmogus yra, tebėra, bus... Iššūkis.

Man šis naujas „kūrybos įrankis“ sukėlė didelį smalsumą. Abejoju, ar pats dirbtinis intelektas gali užsiimti literatūros kūryba. Akademinių, mokslinės analizės tekstų generavimu – taip. Tai sritis, kur reikia apžvelgti didelius empirinės medžiagos kiekius ir kur daug objektyvumo. Su kūryba gerokai kitaip, nes šioje srityje siekiama subjektyvumo.

Vizualieji menai jau patyrė šoko bangas: išradus fotoaparatą, kino kamerą, paskui „fotošopą“. Išmokome skirti mėgėją nuo profesionalo, kuris ir telefonu kuria meną. Išmokome nereikalauti, kad dizaineriai mokėtų piešti ar tapyti, nesitikime meno pagrindų išmanymo. Vaizdo dizainas užpildė savąją nišą. Su muzika nutiko panašiai, ir pasaulis paniro į eklektiško garso vandenyną – nuo klasikos iki pastišo.

Nuo šiol bus generuojamas ne tik vaizdas, garsas, bet ir tekstas. Tikėtina nauja profesija: tekstų dizaineris – žmogus, neskaitęs eilėraščio, neįveikęs romano, nemokantis gramatikos ir sintaksės taisyklių, tačiau generuojantis „turinį“ leidiniams, kanalams ir portalams. O gal kaip tik – apsiskaitęs, tačiau įvaldęs naują dirbtinės poetikos mediją.

Skaitmeniniame pasaulyje procesai programuojami tų, kurie laisvai kalba ne žmonių, o kompiuterinėmis kalbomis. Nujaučiu, kad technologijų genijai kuria panašiai kaip menininkai. Darydami klaidas ir per jas atrasdami naujus kelius jie tampa ne kartotojais, o išradėjais. Būtent klaidą, kaip neišvengiamą kūrybos ženklą, palydovę ir net siekiamybę, pirmiausia ir pastebėjau: dirbtinis intelektas nesugeba daryti žmogiškų klaidų.

Dirbtuvėse su rašančiaisiais klaidai skiriu labai daug dėmesio. Žmonės ateina ieškodami kūrybiškumo įsibauginę, nusivertinę, užsibrėžę sukurti ką nors genialaus, o čia juos pasitinka paradoksas – klaida yra kelias į kūrybiškumą. Dirbtinės poetikos generatoriai sudėlioja įvaizdžius tvarkingai, tie įvaizdžiai perimti iš žmonių kūrinių, o ne iš fizinės tikrovės, kuri dosniai vis kitomis pojūčių mozaikomis apdalina mus, atsiveriančius visu kūnu ir protu aplinkai, gyvenimui, išgyvenimui.

Klysti – žmogiška. Dirbtinis intelektas nemoka klysti, todėl nemoka kurti. Ar jo kūrėjai išmokys jį klysti? Ar galima iš anksto užkoduoti klaidos pobūdį? Galbūt. Bet tai greičiausiai turės padaryti ne kodas, o pats žmogus, kodo vartotojas. O jeigu taip, tai autorystė ir liks žmogaus.